O mes buvom šalia vienas kito
ir tarp mūsų
du tūkstančiai mylių, du tūkstančiai
užlaikytų
atodūsių
bokšto laikrodžiui mušant vienuoliktą
aš regėjau liepsnas
tirpo lapkričio sniegas
rodos nieko daugiau
neįvyko
miesto šnabždesius limbas
nutildė migla
tik mes buvom šalia
du šešėliai
blausioj mėnesienoj
neatskyriau kur tu
o kur aš
tik regėjau liepsnas
vis arčiau
kalbėjimo metras pasakojimo dvasios rakte (kaip smuiko, boso rakte, tai pasakojimo dvasios rakte), man čia tiko, arba, patiko.
Abejonės sėklą (ne gerąja prasme) pasėjo šitas teiginys:
"neatskyriau kur tu
o kur aš tik regėjau liepsnas" – na gi, tai ten pasakotojas kur regi liepsnas, o tas kuris yra ne jis, vizijos nemato - mat jei jis būtų neatskyręs, kur jis, o kur ne jis, būtų išsireiškęs "mes regėjom liepsnas" o ne "tik regėjau liepsnas" - vien žodž, labai vykusi žaismė, arba labai vykęs paistalas, bet pabaigoje lyrinis herojus ( o gal jau ne lyrinis herojus,o autorius kuriantis lyrinį herojų) susijuokia, nebesutramdo juoko, ir išsiduoda.
O šiaip tai metras puikus, vaizdai ryškūs,paistymas įtikinantis - įtraukiantis, bet nesuvaldytas.
+4. (blogai, kad tokia kliauzę, geriau reikėjo rašyti "mes regėjom liepsnas" toje vietoje, mat "tik regėjau" atriboja - atskiria nuo to,su kuriuo būk tai esti jie vienas neatskiriamas, nedalomas, kad neįmanoma jiems patiems atskirti,kur vienas baigiasi ir kitas prasideda.