Kantrybė

Tyla - gera byla, kažkas pasakė…           
Ir aš tylėt išmokau nejučia.
Žmona jau kelios valandos kaip šneka,
O man lyg žirniai sienon jos šneka.

Dukra šnairai pažiūri: - Tėvas kurčias?
Nė vieno žodžio! – Mašina juk jo...
Na, numušiau tik vieną (kairį) sparną,
Vistiek „dakals“ ją brolio brigada.

Biure užsakė sekretorė kavą...
Iš kur gi man žinot, kas komplekte!                     
Žmona jau miegamo duris blokavo.                     
Ech, neteisybė! Ech, sunki našta!

Tyliu dantis sukandęs visą parą. –
Už viską man svarbiausia – sveikata.
Jei prasižiočiau, tai sukurčiau dramą,
Bet apie tai istorija kita.