kelio prisiminimai (1)

Kodėl aš vasaros viduryje, visas purvinas stovėjau greitkelio šalikelėje vietoje, kurią galėčiau geriausiu atveju pavadinti „vidury niekur“ kartu su mergina, laikiau iškeltą nykštį tikėdamasis, kad kažkas sustos, žavėjausi mūsų pasimetusiomis ir sutrikusiomis veido išraiškomis? Tiksliai atsakyti kodėl, negalėčiau ir dabar, bet manau, kad suversti visą kaltę arba uždėti ant kaklo dėkingumo medalį galėčiau jaunatviškam smalsumui ir norui patirti kuo daugiau. Žinoma, šie norai nėra mano išskirtinis bruožas,  kuriuo galėčiau girtis, mat tai yra visos žmonijos yda arba palaiminimas.

Visos šios tragikomiškos kelionės  pradžia tikriausiai laikyčiau mūsų susipažinimą su Olivija, kuris iš šalies ir galėjo kvepėti savotiška urbanistine romantika, tačiau iš tiesų buvo panašesnis į suklupimą lygioje vietoje ir dairymąsi, ar niekas gatvėje tavęs nepastebėjo šią kiek gėdingą akimirką. Bent jau taip jaučiausi, kai pagaliau ją užkalbinau stotelėje, nors ir matydavau ją pakankamai dažnai belaukiančią autobuso.

Gražia mergina negalėčiau jos pavadinti, jeigu remčiausi simetrijos idėjomis, pradėčiau dėlioti liniuotę prie visų jos kūno dalių ir bandyčiau lyginti rezultatus su kažkuo besipuikuojančiu ant pigaus žurnalo viršelio. Apsitrynę džinsai, ištampytas spalvotas megztinis bei susivėlę plaukai, dengiantys rudas akis, taip pat nepamirškime paslaptingumo aureolės, kurią mato tik vyrai, pastebėję nepažįstamą moterį. Štai kokia ji būdavo beveik kiekvieną kartą, kai ją matydavau, nepaisant smulkių pokyčių atsidarusių tikrsiausiai iš net itin didelės jos drabužių spintos.

Niekada nežinojau nuo ko derėtų pradėti pokalbį su nepažįstama mergina, bet kadangi ji belaukdama autobuso ar troleibuso dažniausiai rūkydavo, o kadangi aš nebuvo aplenktas šios nuodėmes, paprašiau jos žiebtuvėlio. Kartais išsigąstu, pagalvojęs su kiek žmonių esu susipažinęs dėka potencialaus plaučių vėžio. Kai mūsų abiejų cigaretės pradėjo smilkti, įsitraukėme į pakankamai trivialų pokalbį apie smulkmenas supančias mus, nevengdami nuvalkiotų pokštų ir besijuokdami iš lengvo situacijos absurdo. Didžiosios dalies mūsų tolesnio pokalbiu smulkiai neaprašinėsiu, mat nemanau, kad jis galėtų kam nors kelti itin didelį susidomėjimą, nes abu kol kas buvome svetimų asmenybių kratiniai, iš kurių pasiskolinome savo nuomone geriausias savybes, norėdami padaryti vienas kitam įspūdį, kol netikėto, tačiau grafiko nulemto viešojo transporto atvykimo buvome išsikirti.

Susitikę vėlgi toje pačioje stotelėje kitus kartus tęsdavome savo nebaigtą pokalbį, vis dažniau apsimesdami, kad nematome atvažiuojančių autobusų, į kuriuos aš ar ji turėdavome įlipti. Žinoma, bendravimas tokioje formoje negalėjo ilgai tęstis, nes pradėjome vengti svetimų minčių, svetimų charakterių ir pagaliau atidenginėjome skraistes nuo savo asmenybių, tad vieną dieną palikome stotelę, kur buvome varžomi laiko ir nužingsniavome kažkur tolyn gatve.