Ištrauka iš Biblijos

Primink, močiute, ištrauką iš Biblijos
Kurią vaikystėje draudei skaityti
Sakei, vaikeli, dar prie Nojaus laivo grįžkim
Nukreipdavai vis dėmesį gyvūnų eilėmis
Besirikiuojančiomis, švelniomis ir gličiomis,
Baubiančiomis, lojančiomis
Krykiančiomis, kniaukiančiomis, šliaužiančiomis
Slenkančiomis. Silpnas vietas žinojai
Ir dantį meistriškai man užkalbėdavai
Nujausdama, kad seilę varvinsiu ir klausiu
Kokie dar gyvuliukai įžengė į laivą
Kaip jie ten spietėsi, buvo, draugavo
Ir džiugino Nojaus vaikus
O ištrauka minėtoji nusėsdavo kaskart giliau vis ir giliau
Ant dar šviesių pasąmonės grindų
Tačiau sluoksniavosi klodais kol
Neatsakyti klausimai pavirto gyvasčiu
Pažadintu netyčia. 

Kur šis scenarijus girdėtas? Iliuzija
Kad viskas nauja ir originalu
Kad gyveni tik vieną kartą
Kad tai, kas tau nutiko - ypatinga
Kartojasi, ratas po rato, kartojam klaidas

Rangausi raganės žiedais, apvynioju
Vilioju žiedų saldumu ir spalva per tą laiką
Suleidžiu šerelių vijoklį į tavo akis
Lapijos vešlume, paslėpki jo amžių
Nuo mano močiutės, neleisk sužinoti
Kieno glėbyje aš vešiu

O šventame rašte kalbėta,
Kad seniai jaunas mergeles
Savose palapinėse visaip turėjo
Ir tęsė giminę, o gal ir ne
O man, mažai, tiesiog knietėjo
Kodėl gi seniai taip seni ir barzdos jųjų ilgos
Tik tiek ir būtų pakakę...

Tad štai, kur nuveda neatsakyti klausimai
Juk nieko nauja, nieko pramanyta
Glaudžiuosi biblinio senolio glėbyje
Ieškodama atsakymų senų kaip šis pasaulis
O jis vis žada: atsakyti, išminties suteikti
Geidžiamos, tačiau po to, tiktai po to
Nes nepasakė niekas kai dar buvo laikas:
„Vaikeli, seniai tie taip neturėtų elgtis... “