Nežėnau ėš kor

No pat maža vāka esam jau kopruotė –
Jausmū, patīrėmū puotraukē ėš vėina –
Kažkas jau irašė i pat šaknis pruota,
Ė lig skausma sklaidė kuo ne kuožna dėina.

Atmėno, ka vākā da po kėima žaidiem,
Lauksio, ka atēto tas kaimīnu Pranis,
So anou patėka rašėnietė raidės,
Kor truobuo pri stala bova mon neskanės.

Ka par kėima lieksio, jē veiziesės Pranis
Mona žingsnē truopnē liuob jau paėlgietė,
Ka i aukšti šuoktė būsem prasėmanė,
Vėsas sava draugės liuobo nogalietė.

Nuors beaugont kėities pranē ė duovīdā,
Tik monėijē nuorā vėn ėš naujė kėla –
Niekor nepadiejau aš savūju īdu,
Dar ė dabā tompa mona pruota žėla.

Pasakuo, Žemaitė bovusi pašielus –
Vėn jaunū ėiškuojė, diel anū vėn kaita.
Monie ėr gīliava tėkra velnė siela,
Būdama jau senė aš jautiaus mergātė.

Akis mona traukė vėn jaunė vaikiokā –
Tėi dailė veidelē vuos pradīgos barzdā,
Jē korī pavīkto po savėm pasoktė,
Būtiuo sava aistras pagriuovēs ėšbarstius.

Kol bovau jaunesnė, vīru aš nevėngiau –
Sava mažuo truobuo liuobo anus glaustė.
Golsious aš i luova plėkā nosėrėngus,
Ė po tuo atskleisio truoškolius gėliausius.

Tik pri paleistoviu savės aš neskīriau,
Ož vėskou muokiejau, ėšmaldu nelaukiau –
Vakū ciela šėrta augėnau be vīra,
Tėmpdama plūgieli par kolkuoza laukus.

Pėrmėninks liuob skėrtė pėina atsėgertė,
Ė darželi veltou liuobo aš ožjimtė,
Ka nomėi parēsem, truobuos vėsas kertės
Liuob skombies no jouka arba žuodė rimta.

Privargau kāp reikint, kol mažėijē auga,
Bet jausmās sovėrpo atsėmėnus luova,
Kāp par nakti vīrā mona nuorus slaugė,
Kāp ėšaušos rītou tako nosėpluovė.

Ė dabā senatvie, ka devīnė vākā
Sovažiou i kėima jau vėsė žanuotė,
Žėnuomās i akis nieka mon nesaka,
Bet tėkrūsius tievus nuor jog sožėnuotė.

Tik pasenus mama tėisē nepasaka,
Kāp anā gīvena, vīrus kāp paleida,
Kāp tėkrėijē tievā rītmetėnio tako
Nomėi parkolniave taisė naktėis klaidas.

Vo Barbelė akis, kėik begal ėšplietus,
Apkabėn gīvībės plazdontė vėsata –
Jē Dėivalis douto, jē ana galieto,
Viel tēp pat gīvento duogmu atsėkratius.