Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







. Tunelio galas skendo šviesoje. Ten saulės spinduliai, prasiskverbę pro storas grotas, įstrižai krito ant akmenų iš kurių buvo sumūryta koridoriaus siena. Languotas grotų šešėlis dengė ištryptą žemę, daug tvirtesnę negu šitas smėlis tunelio tamsoje, plaukiojantis tarp kojų pirštų. Kažkas neskubėdamas ėjo aklinu koridoriumi. Čia buvo vėsu. Aiškiai girdėjosi lėtas, bet gilus kvėpavimas. Tamsos ruožas vis trumpėjo, o šviesa artinosi, tačiau ji vis vien apakino, kai Emetas sustojo priešais grotas.

  Languotas šešėlis krito ant odinių šarvų, apnuogintų rankų ir raukšlėto veido plačiu smakru. Iš už nugaros kyšojo didelio kalavijo rankena. Emetas mindžikavo vietoje ir kratė plaštakas, lyg norėtų dar apšilti, nepaisant to, kad nuo atviro dangaus tvoskė karštis. Jam prieš akis atsivėrė plati tuščia aikštė padengta juosva žeme. Ji buvo kiek pailga, ovalo formos. Apjuosta tokia pat nelygia siena kaip ir tunelyje, tik kiek žemesne, o visai prie jos pagrindo buvo prismaigstyta ir link vidurio nukreipta daugybė metalinių strypų aštriais galais, panašių į ietis. Virš sienos driekėsi tribūnų eilės vis kylančios aukštyn. Pirmosiose jų sėdėjo daugybė žmonių, kurie kaip tik šią akimirką sukluso, kiti pradėjo šūkauti. Tribūnas nuo aikštės taip pat skyrė grotos, tik retesnės ir plonesnės nei tuneliuose. Po to karto, kai prieš geras septynias dešimtis metų keli žiūrovai taip susijaudino, jog išvirto iš savo suolų ir pasismeigė ant aštrių strypų, nuspręsta skirti šiek tiek iždo saugumui.

  Dešinėje pusėje, antrame aukšte tarp tribūnų buvo įsiterpęs nedidelis balkonas, kuris traukė dėmesį savo vėliava kabančia užnugaryje. Joje pavaizduota juoda laukinė katė tiesė nagus į kažką įsivaizduojamą, o galbūt tik bandė iššokti iš ryškiai raudono fono įrėminto puošniomis geltonomis juostomis. Atsukta katės akis niekuo nesiskyrė nuo žmogaus akies ir buvo tokia pat juoda kaip kailis. Be to, neįprastai didelė. Didelė ir daili buvo katės krūtinė, kuri atrodė dar įspūdingesnė šalia liauno liemens. Bendras vaizdas sudarė įspūdį, jog šis gyvūnas ypatingas – ne tik dėl to, kad gamtoje tokio nežemiško padaro nepamatysi. Panašios vėliavos, matomos ir iš miesto pusės, paklaikusiai plevėsavo aukštai virš tribūnų. Tačiau pačioje arenoje vėjo nebuvo.

  Po balkonu bei toliau nuo jo buvo dar po panašų tunelį. Tolimiausiame tunelyje, esančiame priešais pirmąjį, stovėjo kita figūra. Tokios pat languotos grotos skyrė ją nuo arenos. Galva slėpėsi šešėlyje ir iš tolo galėjo pasirodyti, kad žmogus visai be jos. Šis ir stovėjo nejudėdamas. Iškišk galvą, nebijok, galvojo Emetas, amžinai ten nesislėpsi. Vėliava balkone sujudėjo ir iš už jos pasirodė du žmonės apsirėdę baltomis sutanomis. Vienas jų priėjo prie keisto, milžiniško prietaiso. Tai buvo tuščiaviduris instrumentas dviem galais – plonu ir labai plačiu. Tarp galų daug kartų susisukusi spiralė priminė gigantišką kiautą. Žiūrovų nuostabai, šis daiktas galėjo smarkiai padidinti garsą sklindantį pro siaurąjį galą.

- Gerieji žmonės! Metas dar vienai dvikovai! Kovotojai, už ginklų! Šlovė Adirui! Šlovė Laasijai!

  Grotos nusileido. Emetas peržengė slenkstį, nusiėmė kalaviją ir abiem rankomis sugniaužė rankeną. Tada nukreipė ginklo smaigalį bei savo žvilgsnį į juodąją katę balkone ir kelias sekundes palaikė, lyg kažką jai norėtų pasakyti savo pasirodymu. Priešingoje pusėje iš tunelio išlindo jo oponentas. Jis vilkėjo tokius pat rūbus, tačiau rankose laikė kirvį ir ovalų skydą oda aptrauktais kraštais. Šis nieko nelaukdamas pasileido link arenos vidurio. Ateik, ateik. Parodyk, koks tu vyras. Tik nepamesk sandalų bebėgdamas.

  Emetas jį pasitiko mažais greitais žingsneliais ir nusirito į šoną išvengdamas skriejančio mosto kirviu priešininkui pašokus. Tuomet abu išsitiesė ir sušvytavo ginklais. Ašmenys kelis kartus susitiko, tačiau galutinio tikslo nepasiekė. Aplink skraidė įkaitę smėlio krislai ir dulkės. Neilgai trukus kalavijas pasirodė esąs pranašesnis prieš kirvį. Kovotojas su kirviu vis daugiau naudojo skydą ir po truputį traukėsi atbulas, neišlaikydamas spaudimo. Vis dėlto tą akimirką, kai kalavijas nusileido ant žemės perkirtęs tik orą, kirvininkas vėl šoktelėjo ir taip smogė iš viršaus, kad jo priešininkas vos spėjo pakelti kalaviją blokui. Tačiau smūgio būta stipraus. Kalavijas lūžo pusiau. Tik besiginančiojo reakcija - neįtikėtina - išgelbėjo jį nuo mirties. Kirvis nuslydo palei žaibiškai nusuktą petį. Galėjai pamanyti, jog ne jis pats, o kažkokia nematoma jėga nustūmė Emetą į šoną.

  Tą akimirką nuvilnijo garsus žiūrovų ūkimas, o kovotojai trumpam susverdėjo. Apvalias vyro su kirviu akis netrukus pakeitė gili šypsena, kuri greičiau rodė įtūžį nei ką kitą. Tą grimasą sustiprino šlykščiai išsikreipęs randas. Emetas susverdėjęs šoko atgal, negalėdamas atremti naujų kirčių. Su puse kalavijo nepasišvaistysi, kad ir kaip gerai valdytum ginklus. Emetas nebuvo iš protingiausių, bet puikiai tą suprato. Taip jis šokinėjo atbulomis laukdamas kokios nors oponento klaidos. Ir sulaukė. Jis atsidūrė priešininkui už nugaros ir trenkė kalavijo buože šiam į viršugalvį. Tada išmetė lūžusį kalaviją, o nevisai besiorientuojančiam vyrui traukiantis sugebėjo brutalia jėga išlupti skydą jam iš rankų. Tuo skydu kaip ginklu jis švaistėsi lyg sūkurys, nedovanodamas progos net priartėti. Neilgai trukus odinis kraštas įsirėžė į kirvininko dantis. Šis apsisuko vietoje, gavo spyrį į pilvą, į galvą ir krito ant nugaros. Jo pusiau atmerktos akys nefokusavo vaizdo. Emetas sunkiai dūsavo ir niekingai pažvelgė į oponentą.

- Pasisekė, ale vis tiek nepataikei.

  Jis numetė skydą, paėmė kirvį ir pakėlė jį virš apspangusio ir bejėgio priešininko nosies. Tai buvo gestas reiškęs pergalę. Minia plojo, o nugalėtojas iškėlė kumščius, tačiau nesidžiaugė. Jis suglumęs žvelgė balkono link, kur juoda katė savo tamsia nejudančia akimi stebėjo areną. Vienas iš vyriškių balkone per garso kriauklę pasveikino kovotoją su laimėjimu, o iš trečiojo tunelio pasirodė keli vyrai ir moterys apsikarstę visokiais odiniais maišeliais ir nešini neštuvais. Nugalėtojas nusispjovė ir pasuko link to paties koridoriaus iš kurio išėjo.

  Kitas tunelio galas vedė į sangvinariumą kairiajame didžiulio pastato, supusio areną iš trijų pusių, sparne. Tai buvo ne tik didžiausias, bet ir aukščiausias pastatas mieste. Jį čia vadino citadele. Jis iš viršaus sudarė U raidės formą. Centrinėje dalyje buvo keturi aukštai. Pastatyta iš storo akmens mūro, citadelė sunkiai praleido ir šaltį ir karštį. Maži langai sulaikė ryškią dienos šviesą, o pirmuose aukštuose jų visai nebuvo, todėl ant daugelio sienų nuolatos šokinėjo liepsnų atšvaitai. Išėjęs iš tunelio nugalėtojas pateko į mažą kambarėlį, vadinamą sangvinariumu. Ten sukiojosi nedidukas senis. Jis nutaisė rimtą miną, kai pastebėjo grįžusį karį.

- Įspūdinga.

- Tavo močia. Vos nepribaigei manęs!

- Aš? Kodėl?

- Kaip kodėl? Kalavijas!

Senis atsiduso ir susiraukė, tada tarė:

- Nemačiau tavo kovos, buvau užsiėmęs. Gal papasakosi kas įvyko, kodėl mane kažkuo kaltini?

- Tas luošys sulaužė mano kalaviją! Vos gabalais neišėjau!

- Juk neišėjai, džiaukis.

- Kaip tu toksai sulaužysi kalaviją? Nesąmonė.

- Aš tau blogą ginklą pakišau?

- Ką aš žinau? Tu man pasakyk.

- Eik velniop, šokėjau*. Aš tavo meisteris ir tu manęs nekaltinsi nebūtais dalykais.

- Kodėl davei man šiaurietišką pagalį**?!

- Nedraskyk akių, pasakiau. – Emetas nutilo, tačiau liko stovėti vietoje. – Kai tikrinau ginklus visi buvo lygūs ir tvirti. Tau galva nuo šlovės apsisuko ir visi priešininkai atrodo silpnesni negu yra. Pasakiau, aš nieko nežinau. Aiškinkis pats, jei neturi ką veikti. O dabar fu, turiu ir be tavęs reikalų.

  Emetas išėjo suirzęs. Priešininkas tikrai nebuvo toks stiprus, kad kirviu sugebėtų perlaužti ore iškeltą kalaviją. Net stipriausiai rankai prieš tai reiktų nežmoniškai atsivedėti ir vis vien turbūt nepavyktų. Dabar tokios jėgos nebuvo. Karys nužingsniavo tiesiu koridoriumi, pakilo laiptais, perėjo sunkiai perprantamus koridorių mazgus ir galiausiai atsidūrė šventoriaus kambaryje.

  Čia raudonoje šviesoje visu gražumu stiepėsi Adiro statula. Ji buvo beveik dvigubai aukštesnė už įprastą žmogų. Adiras buvo tas pats herojus pavaizduotas arenos vėliavoje. Bet statula vaizdavo lygesnių proporcijų figūrą. Galinės letenos, ant kurių ši katė stovėjo, buvo vešliai ir storai apaugusios, taip pat apaugusi krūtinė priešais kurią puikavosi ištiesti ilgi nagai. Iš už nugaros kyšojo uodegos kutas. Galva buvo tokia pat kaip ir vėliavoje - didelėmis akimis - kuriose buvo įkaltos juodos ir baltos metalo juostelės. Jos išraiškingai žvelgė lankytojams virš galvų. Nasrus puošė aštrūs dantys ir pakeltas liežuvis.

  Kambaryje buvo daug nedidelių langų pro kuriuos šią erdvę ir jos raudonus šešėlius skrodė balta dienos šviesa. Ji nesiekė statulos, stovėjusios kampe. Didelėse nišose šoninėse sienose rūko kvapnūs smilkalai, pastatyti tarp raudonų žibintų. Priešais statulą stovėjo savotiškas akmeninis altorius – platus dubuo ant siauros kojos. Jame gulėjo keletas kurpelės žiedlapių. Viduryje dubens buvo nedidelė skylė. Į ją nuo kraštų kažkada neseniai tekėjo kraujas, kurio liekanos dabar buvo sukrešėję. Čia ateidavo arenos kovotojai, Adiro kariai, prieš savo kovą prasipjaudavo sau delnus ir tikėjosi, kad tai padės mūšyje. Procedūra nebuvo privaloma, niekas jiems to neliepė daryti. Bet altorius stovėjo ir buvo laisvai naudojamas. Kartais Emetas pagalvodavo, jog šitas ritualas yra viskas, kas liko iš tikėjimo Adiru. Karys sugniaužė dubens kraštus ir nuleidęs galvą ėmė kažką įnirtingai svarstyti. Jis taip išstovėjo kurį laiką kol iš už nugaros išgirdo netvirtą, gerai pažįstamą balsą:

- Tu ir vėl čia.

Emetas neskubėdamas apsisuko ir paliko šventorių.

- Hyrai. Matei mano kovą?

- Kaipgi, mačiau, ir kokia kova. Kad kas beginklis patiestų žmogų su ginklu!

- Tik kas su tuo ginklu? Adiras nepyksta – jei būt norėjęs, jau būčiau paslikas.

- Gal jis kaip tik išgelbėjo?

- Nereik man jokio gelbėjimo! Ale kažkas man blogo nori.

- Mm. Tu nepyk, bet manding daug kas tau blogo norėtų.

- Negi šitie visi, - Emetas ištiesė rankas per visą ilgį, - šitaip darytų? – Į klausimą Hyras atsakė tik gūžtelėdamas pečiais. – Per daug aš jais stebiuosi, jau reiktų nustot. Teisus tu, Hyrai. Einam.

- Kur?

- Aiškintis, - nusijuokė karys, - kur.



* Šokėjais kartais vadinami arenos kovotojai. O jų grumtynės – šokiu.
** Šiaurės-rytuose gyvenančių žmonių ginklai Laasijoje pelnytai garsėja kaip prastos kokybės, todėl dažnai bet koks prastas ginklas pavadinamas šiaurietišku.
2014-08-20 18:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-09-15 18:40
Aurimaz
Įmesti pagrindinį personažą į veiksmo sūkūrį pačioje kūrinio pradžioje yra neblogas sprendimas, tačiau didžiausia šio kūrinio bėda yra ta, kad pagrindinis personažas labai blankus. Aplanko nuojauta, kad autorius kuria ne literatūrinį, o kinematografinį kūrinį ir pagrindinio personažo išgyvenimus paliko vaizdo kamerai, kurios... nėra ir negali būti.
Taigi, nors arenos išvaizda yra labai aiški, žiūrovai irgi matomi labai ryškiai, o priešininkai - dar ryškiau, pats Emetas lieka trečiarūšiu personažu. Tai savo ruožtu reiškia, jog ir jo kova skaitytojo akyse nėra verta nė skatiko. Kaip man gali rūpėti kova, kai aš net nepažįstu, kas ten toks kovoja?

Autoriui palinkėčiau mažiau žiūrėti "Gladiatorių", daugiau skaityti knygas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-09-11 16:06
Dar vienas Tomas
Darbas jau baigtas, tik pastaruoju metu nelabai yra laiko jį peržiūrėti, dėl to ir įkėlimas šiek tiek užtruko. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-09-09 23:51
St Sebastianas
Parašyta gal ir neblogai. Vis dėl to šarvai ir kardai manęs labai netraukia. Todėl norėčiau labai atvirai paklausti autoriaus ar šitas darbas turės pabaigą? Jei taip, tuomet skaitysiu ir komentuosiu, jei ne, tuomet nepažadu, kad skaitysiu ir komentuosiu.:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą