Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







    — Išmėtytas labai esi. Scena paskui tave  nesugeba sekti, dzieduli. Tai čia, tai ten, tai dar kur. O ir susipažinti prie Skersbalės užtrunkame, — išėjęs ant tako sustabdė Dinis. — Taigi, kaip įprasta, duodu dešinę ir  sakau: ak, kaip malonu su jumis, pone, susipažinti.
  —  Ar nekalbėjau, kad plepys esi, Dini? Bet  atrodo, kad labiau vaidinantis, negu iš prigimties. Beje, Kaip judu su Idiniu vadinate Vidinį? Tėčiu? Gimdytoju?..
  — Donoru? - įšoko į mano kalbą Dinis.
  — Net taip! Donoru? — perklausiau jį.
  — Ne, ne. Atsiprašau. Bandžiau pasufleruoti objektą, kuo su Idiniu dar galėtume vadinti savo tvėrėją. Tik tiek. Bet klausimas aiškus.
  Dinis valandėlę lukterėjo, bet kibirkštėlės šokinėjančios akių lėliukėse, nesigesino.
  — Ai, dzieduli, faktiškai niekaip nevadinam.
  — Kodėl „dzieduli“, o ne „pone“?
  — Tiesiog klausiame: girdėjai? regėjai? žinai? Arba taip ir sakome, ką norime pasakyti: eik balų šienauti; dink iš akių... Tačiau nei tėvu, nei tvėrėju, gimdytoju, nei  donoru vadinti niekas mums nedraudžia. Svarbu susikalbėti, išgirsti. O bendraujant — jausti saiką.
  — Malonu jus pažinti, pone Dini, tačiau, regisi, jūsų auklėjimui pritrūko motinos.
  — Neužsimirškite, dzieduli, kad šioje erdvėje mums su Idiniu dažniausia tenka vaidinti, — pasakė jis ir, truktelėjęs už rankos, patraukė nuo tako: — Praleiskime. Moteris eina.
  Moteris gerokai, kone stačiu kampu sulenkta per nugarą ir jai reikėję lošti į viršų galvą, kad atitraukusi akis nuo smulkių savo kojų žingsnių pamatytų kas yra ten, toliau. Artėjo neskubėdama. Dar nepriėjusi, dūrė lazdos galu mano pusėn:
  — Tai jis, —  tarė. — Taip, taip, tai  jis, - vėl rodė galu lazdos.
  Kas ji? Negi Kukauskienė? Šklėrių  priėmėja? Kaip ji čia? Iš kur?   
  — Vaidinti, dzieduli, sunku. Labai sunku.
Bet tarkime, kad susipažinome. Ir būtent  prie Skersbalės. Nesierzink, bet  jeigu patikinsiu, kad  gimei ne prie Ūso balos, o prie  Skersbalės, mudviejų pažintis pasirodys  prasmingesnė.
  — Todėl ir rodė į mane lazda?
  — Ne todėl.???
  — Tyli. Kodėl?
  — Vis dėlto nelengva teisybę kalbėti. Net  ir tada, kai viskas praėję ir dėl to niekas nesikeičia. Pabūk, Pranuci, kuo esi, o man leiski pabūti apsimetėliu. Beje, nebijok, režisieriau, šis epizodas įslaptintas. Publikai jis nematomas. Tebus tik mankšta atminčiai.   
  Savijautoje kažkas atsitiko ir man net pasilikti kuo esu, nebuvo įmanoma. Aš toks, koks  anksčiau, koks pašnekesyje su Vidiniu. Ir dabar prie mane buvo ne joks  apsimetėlis, o Vidinis. Tikras. Pažįstamas nuo lopšio. Tikras, kaip tada pirmą kartą iškalbėti jam mano žodžiai.
  — Tai tu ją čia parravėjai?
  — Tyliau, — sudraudė. — Būna, kad nuo žodžio skauda labiau negu nuo akmens. Sakai, „parravėjau“. Koks žodis, a? Par- ra –vėjau! Vien nuo jo, vienintelio, gali ištikti širdies smūgis. Ak tu, nelaimingas lietuvi, — supyko Vidinis.         
  — Kodėl tu taip? Kas atsitiko? Ką ne taip pasakiau?
  — Tai ta pati moteris, apie kurią rašei. Atsimink, o  ne draibstykis žodžiais. Jie gi iš  burnos, iš savęs. Irgi mat par – ra- vėjau.
  Ilgiau būti „apsimetėliu“ Dinis nepanoro, tačiau man pakako tokios menkos laiko atkarpėlės, kad susivokčiau, kodėl praeidama Kukauskienė rodė galu lazdos į  mane. Atsirado net proto pamanyti, kad ji netgi ne Kukauskienė, tik jos personažas. Irgi apsimetėlė
  — Taip, Dini. Ačiū už pažintį. Net skaudėti pradėjo.
  — Prašau, dzieduli. Bet tai nebuvo paprasta. Reikėjo pasistengti. Dar knietėjo perskaityti ir tavo rašą, apie kurį tėvas kalbėjęs. Bet jį gal geriau perskaityti dabar, nevaidinant:
  „Mačiau kaip ant suvargusių namų slenksčio atsisėdo nejauna moteris. Drabužiai jos apdulkę, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, niekas net nepaklausė, iš kur ji atėjusi. Moters širdis, matyt, jautė, kad šiam gyvenimui ji irgi nereikalinga. Todėl ir atsisėdo ant slenksčio, pasivadindama Pirkaitiene. Tikrasis moters vardas buvo kitas. Niekas iš mūsų neturėjome net teisės sakyti tą jos  tikrą vardą. Net reikėję būti akliems ir nematyti, kad jos galva aprišta trijų spalvų skarele.
  — Dar kartą dėkui, Dini, o Vidinis tuomet  piktas buvo, oi, pikta. Jam niekuomet su manimi  lengva nebuvo, bet tą kartą ypatingai. Šaukė. Tiesiog kibo į atlapus ir šaukė: „Kas taip rašė? O parašęs, kas numetė į sąvartyną? Kas? Neatrodo, kad Donelaitis ar Tumas Vaižgantas. Gal tu žinai - kas? “
    Dinis žvilgtelėjo į mane, tačiau  nieko nepasakė, leisdamas pabūti sau. Bet kad nelabai  norisi tokioje draugijoje būti, kai: 

Tiek pažadų
Ir tik ne daugel ištesėtų
Nepaisant, kad daugiausia prižadėdavau pats sau.
Praeina žmonės
Ir dažniau nemato,
Tad regisi ir priekaištų nėra.
O skauda, kad ir po lietų
Paaugti negebėjau –
Nors šitokio savęs  pakanka ir dabar...
Tačiau  mielai kaip mokinys
Išeičiau į  rugsėjį
Su pirmaklasio skaitinių knyga.

  Priėjęs Idinis tarė.
  — Girdite? Žinoma, kad ne. Katučių nėra. Salė  neploja. Bet tai gal net  ne geriausia naujiena.
  — Ką, ar jau turime Inį? — suskubo paklausti Dinis.
  — Ne, ne. Kol kas — ne, dar neturime. Bet Sėdinčioji Ant Slenksčio paliepė apreikšti žinią, jog apsisprendusi padėti Šklėriaus paieškoms. Prašė ilgiau nelaukti. Net ir Inio – ne.
  — Tarkim, kad ekipažas ne pilnas, bet... taigi  jos, Sėdinčios Ant Slenksčio žodis, —neskubėdamas mąstė Dinis ir, pasižiūrėjęs į  mane: — Ar ne, režisieriau?
  — Tuomet jos atsiprašiau. Aukščiausiu būdu. Per sielą. Mintimis. Girdi, atleisk, Motin. Dievas tikriausiai neatleis, bet tikiuosi, kad gal tu atleisi.  Na,  maždaug taip..
  — Pridėkim prie „maždaug“, dar štai šį jos archyvinį raštą ir bus daug, — pareiškė nusiteikimą  Idinis, o Dinis pritarė:
  — Labai daug.
2014-08-07 17:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-08 14:28
TomKomPotas
tas sustojęs augti eilių intarpėlis - labai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą