Nuplėšiau nuo tavo lovos
visas paklodes
besimėtančius daiktus
kuriuos paliko daugybė vyrų
norėjau sudeginti kieme
kaip praeities prisiminimų šlamštą
bet tada aplink tvorą ėmė būriuotis
įvairaus amžiaus vienišos moterys
kiemas akimirksniu virto turgaus aikšte
jos lyg po hipotezės
drąskė
tavo laiko liudijimą
plėšdamos viena kitai iš rankų
tai kuo naudojais lengva ranka
ir tempė į savo guolį
įvardinę trofėjais
lyg užkariautu miestu
kuris alsuoja išsiilgta energija
taip jos gydė savo moteriškumą
ak
jos niekada nebuvo laimingos
o tu glaudeis mylima.
patiko mintis. tas vaizdas:plėšdamos viena kitai iš rankų. žodžiu, geras. o hipotenziją automatiškai perskaičiau hipnoze, tai nepastebėjau, tik tas drąskė, nors esmės nekeičia
„Žolėje“ pas Ramunę Vakarę yra vertimas straipsnio „Tikrasis poetų maistas“. Nemažai klausinėji, ten gal rastum nemažai atsakymų. Pavyzdžiui, rašo ten:
Reikia geisti skaityti poeziją; turi geisti pasitikti ją pusiaukelėje – nes ji toliau neis, jei ten jos niekas netrokšta. Šiaip ar taip, eilėraštis turi orumo. Noriu pasakyti, kad eilėraštis nemaldaus, jog tu jį perskaitytum, kaip tai patetiškai beskambėtų. Kai kurie poetai bijosi, kad liks neišgirsti, jei jie nepataikaus skaitytojams, jei jie patys nenueis devyniasdešimties procentų kelio…
[...]
Pataikavimas veikia ir dirba visur ir visada. Būtų juokinga prie progos nepasinaudoti.
Pranas tik dėl laiko neatsargus: laikas greitėja krintančio kūno formule, ir matant jo daug – oi oi kaip lengva apsirikti.
O pabaiga nupirko ir mane. Smagu matyti bendraminčių.
Regis, Venclova pasakęs, kad, girdi, jeigu poetas per visą gyvenimą parašo 10 gerų eilėraščių, tai jis geras poetas. Tau gi laiko tiek parašyti oi, oi kiek nemažai. Bet mažiau paisykime kas ką sako, stenkimės savo uoslę tobulinti.
„Esi“, mano galva, kur kas prasmingesnė, poetiškesnė, negu „Esu“. Bet, regis, pribręsta laikas, kai aš numesiu visokius vertinimus, kadangi jie geram poetui tik kenkia. Man pastovūs 5., netgi labiau negu Tictac-o ar Kompoto - 1.
Bet kol kas dar pagal įpratimą 5.
Šis nuo „Esu“ garma atgal į „Būti?..). Apsėdusi situacija varijuojama be sprendimo nei pliuso. Tai smagiau grįžti prie „Esu“.
Nepykite, bet ano komentarai (ne mano...) nepasakysi kad žlibi – mato, bet priekurčiai: nei melodijos nei harmonijos nepagauna, nei iš autoriaus kiemelio žvilgteri. O ir ritmas ten – be būgno, kaip iškrapštysi kai taip giliai... Tai geriausia džiaugtis: sakoma – džiaukis, jei trys ketvirčiai publikos nesupranta: gal ką nors TOKIO ir nulipdei. Jei visi giria – baigta su poetu, nei pataikavimas nemačys... Jei nesupranta niekas – laiko nepataikei, ne kas... Tai kaip ten arti 4 susigraibstė?
Java patikės, suritmuos, surimuos, sustrofuos, - ir bus ta būsena, tas raizgus išgyvenimas išreikštas? Nesupykite, bet štai tada bus dirbtina, nes spec padirbta.
Nelabai iš „Esu“ tiktų gaminti tokį „Ant Birutės kalno“. Ten situacija išmąstyta, o čia – procese. Ir jau brėžiasi ryžtas į gyvenimą – dideliausias pliusas.
Žinoma, gerus eilėraščius padaro įvairiausiais metodais.