bus rytas
kai liežuviu rinksiu svetimas nuorūkas
saujoje gniauždama
kišenėse nešiojamus klavišus
kai pasislėpusi
tarp rašalo dėmių tyliai murmėsiu
akliems puslapiams išduodama kiekvieną
viltį, kainą ir išvykimo laiką
kaip kiekvienas padorus apsimetėlis
slampinėsiu
ieškodama juodų kačių
ir avinėlio kraujo ant durų staktos
bus rytas
kai ant veido lyg šlapią skudurą
prispausiu koketišką miną
šnabždėsiu savo budeliui
bandydama išsiderinti paleidimą anksčiau laiko
galbūt dar spėsiu
įspausti bučinį į vėsų marmurinį luitą
kol tu
krizendamas viską stebėsi iš kito salės galo