06.26

- Atsisuk. Atsisuk. Tu tik atsisuk.. - it prisukta lėlė šnabždėjau, kol žiūrėjau į jį tamsoje, vis tolstantį nuo manęs. Rodosi, net laikas pastrigo kažkur erdvėje. O ta mano graudulinga mantra, liko tik čia pat šalia manęs, sustingusi ore. Maniau, kad laikas pastrigo nuo šalčio, kuris tą birželio naktį veržėsi pro sutrukinėjusį miesto grindinį. Bet kur kas labiau tikėtina, kad laiką stingdantis šaltis, sklido tiesiai iš mano susiskaudinusios širdies.
Tik.. tik kelios akimirkos bei jo ryškų siluetą pasiglemžė senamiesčio gatvėse badaujanti juoduma. Ir tos kelios, kartuma atsiduodančios akimirkos privertė susivokti, kad net ir aš esu visiškai bejėgė prieš Dievų nukaldintą likimą..

Tad likau aš stovyniuoti su šešėliais po balzganotom žibintų šviesom, pasiklydusi ir baikšti. Tad likau su tuščia ir sustingusia erdve, kurioje sukosi tarp mūsų užgimę žodžiai, vis aiškiau ir garsiau besikartojantys. Tad likau sušalusi iš vidaus bei išorės nesvetingame mieste, kuris niekad neleis man prisiminti jo veido, jo balso, jo kvapo ir jo vos vos atrastos šilumos..
- Ačiū. Atleisk. Būk laimingas. - virpančiom lūpom paleidau žodžius į orą. Ir dar sekundę pastovyniavusi po žibintais, sukaupiau drąsą, paleidau viltį ir atsukau savo nugarą tai juodumai, kuri prarijo jį. Bei skubotai leidausi ieškoti saugaus ir šilto prieglobsčio kažkieno kito glėbyje.