Stori viršeliai

Skaitau save. Kažko niūrokai parašytas,
Kažko pritrūkęs. Tik nesuprantu dar ko.
Ne tuo keliu gal išvarytas, gal ėjęs pats...
Kaip vasarą ruduo išaušęs nelaiku. Suklydęs.

Žiūriu. Toks ilgas, tarsi trileris be pabaigų,
Vingiuotas. Tarpsniais visiškai nuspėjamas.
Be žodžių, be dainų, be titrų. Akimis.
Tikriausiai šlapiomis dėl to, kad čia tvanku..

Rašau save mirgėdamas gramatinėm klaidom.
Netinka. Plėšiu dieną lauk ir laukiu kitokios.
Nelyjančios, šviesios. Nusiviliu. Kada ji bus?
Kada eilutėse įsirangysiu. Nes dabar po jom.

Neįdomus. Nenaujas. Ir niūrokai parašytas.
Ant stalo užverstas, savęs pritrūkęs aš guliu.
O mano rytas po storais viršeliais paslėptas,
Manasis vakaras po jais lyg skaudulys nurytas.