.
. ... manau, kad visi vaikštome su kaukėmis, absoliučiai visi ...
Niekada niekam iki galo neatsiversiu.
Net patiems artimiausiems žmonėms.
Kiekvienas turi pasilaikyti savo paslaptį, turėti ką nors savo.
Kam? Sau! Jei viską atiduodi, kas tada esi?
... būtinai užsidėsi kaukę ir tik ji tave išgelbės.
Vytautas Šapranauskas
Taigi. Kiekvienam malonu turėti paslapčių. Malonu jaustis paslaptingam – turiningam, tuo turtingam. Taries esąs ir esi įdomesnis, reikšmingesnis, patrauklesnis? Vertingesnis – toliau nuo nepilnavertiškumo. Tai primena žalių žmogelių juodas kaukes, žėrinčio kaukių baliaus nuotaikas – taigi kažkam tos kaukės, tos paslaptys reikalingos? O daug kas tų įmantrių vardų visai nevartoja, savo gimtaisiais įdėtaisiais verčiasi.
Visgi malonu užsismaukt slaptavardį dažnam, o tai reiškia – normalu: homo sapiens vidurkis... o iš šalių – kraštutinumai, – lig pat ligos. NORMAI turbūt pakanka slapyvardžio vieno, pseudonimo rašiniams literatūrinėse svetainėse ar spaudoje skelbti. To firmos ženklo kaitaliojimas, o ypač klonai, dargi gausingi, turbūt ne ką kita, o tik nepilnavertiškumo kompleksą reiškia, – o tai susukta nuodėmė. Yra dar susidvejinimo kompleksas, tai gal ir susiketverinimo? Klonų valpurgiazmai akina esėizmo kompleksuotes.
Nieko čia tokio tokie kompleksai, aplinkiniams retai tekliudo, o jų apsėstąjį matyt džiugina: esu kažkas! Keliuose asmenyse, ir dar su neperšaunama. Tai lai sau būna...
Juoba, klonus išsitrynęs nuo vertės troškulio nepabėgsi. O gal tai tik šiaip žaidimas kūdikių. Na, to žaidimo mėgėjams visa tai pasverti praverstų: kiek žvakės, o kiek laimikis stoit*. *worthy.