Išdykėlio kiškio užmojai

Bėga kiškis per pievelę,
Mato - ganosi avelė,
„Gal išgąsdint ją? “ – galvoja,
„Tai bus juoko, kai anoji,

Neš kudašių išsigandus,
Lyg tai bitė būt įkandus,
Ar tai vilkas koks išstypęs,
Būt pasturgalin įspyręs,

Arba meškinas šleivasis
Būt paglostęs, lyg gerasis,
Savo letena švelniaja,
Grybšt nagiukais, stumt į veją... “

Kiškis taip užsisvajojo,
Kad nematė, kaip prie jojo
Lapė pamažu prislinko,
Nusitaikė - šuolis link jo...

Bet, kiškutis strykt į šalį,
Lapė apglėbė avelę,
Mat, gerai neapskaičiavo,
Ir per daug įsismarkavo.

Kiškis raitosi iš juoko:
- Lapė ant avies užšoko!
Joja raitelė rudoji
Ant avies! O ta, baltoji,

Nesuvokia, kas čia vyksta,
Garbanėlės jos tik tįsta
Iš to išgąsčio. Vargšelė:
- Gelbėkite, kas tik galit!

Ir, staiga, kažkoks šešėlis,
Taip plačiai sparnus iškėlęs,
Suplasnojo, čiupo lapę
Nuo avies atplėšęs snapę,

Kėlė, nešė ją padangėn...
Kiškis keistai susirangė,
„Juokas menkas“ – pagalvojo,
„Bėgu slėptis“ – tesumojo.

Tiek tematė jį avelė,
Nesuprato jos galvelė,
Kiek jis užmojų prikūrė –
Spąstuos vos neatsidūrė.