Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kaimo, kuriame apsigyvenau pabėgęs iš miesto, keistumai nepaliauja manęs stebinę. Viena iš tokių nuostabių keistenybių – kaip kaimo šunys – tik patinai ir patinukai, ne kalės! – atlieka savo mažąjį reikaliuką. Visi turbūt įpratę prie tokio vaizdelio: šuo pribindzena prie medžio, stulpo, namo kampo ar mašinos rato, apsiuosto ar nėra kito šuns žymės, kilsteli vieną koją ir elegantiškai čiurkšteli. Greita, efektyvu ir naudinga – tiek sveikatai, tiek socialiniams ryšiams.
Mūsų kaime kitaip. Čia šis šuniškas fiziologinis-komunikacinis aktas nuspalvintas kiek makabriškom, bet labai žmogiškom spalvom.
Šuo – ar gero avino dydžio auksaspalvis retriveris, ar elegantiškas varvakailis kokerspanielis, ar trumpakojis, kietasprandis dvorterjeras – galantiškai pritipena prie vertikalaus objekto, dažniausiai prie sienos ar medžio – ačiū dievui ir seniūnui, miestelio gatvėse jų apstu – ir medžių, ir sienų, – atsistoja ant užpakalinių kojų, priekinėmis įsiremia į sieną ar apsikabina medį, iškaria liežuvį ir trumpomis taikliomis serijomis atsižymi. Ir kad jūs matytumėt, kaip atsižymi! Po šio trumpo meninio komunikacijos akto ant sienos geltonom linijom švyti tai koks kaulas, tai katės snukelis, tai kamuoliukas, tai „G+T=... “ ar kokia kita šuniška aktualija.
Kai pirmąsyk atsitiktinai išvydau šių meno kūrinių dirbtuvę „gyvai“, maniau, vaidenasi. Antrą kartą pamatęs kaip pėdas šlumštelėjau apalpęs. Paskui kelias dienas kaip apsėstas sekiojau paskui gatvėje sutiktus šunis – stebėjau genealiųjų gatvės dailininkų kūrybos aktus. Ar kada pagalvojote, kiek kartų per dieną šuniui prireikia „ant mažo“? Pusbuldogis Šarkis per dieną sukūrė dvidešimt devynis, devyniaspalvis lietuviškasis kieminis Margis – net keturiasdešimt septynis. O kur dar slapti kūrybos aktai ir visi nenustatytos autorystės gatvės menininkų kūriniai?! Ilgainiui tiek prie kūrinių, juoba, daugelis iš jų labai trumpalaikiai, tiek prie kūrybos akto, pripratau. Taip pat pamačiau, kad kaimo gyventojai į tai nebelabai kreipia dėmesio. Susidomėjau, iš kur gi šie šuniški gatvės chuliganų, nepripažintų dailininkų įpročiai ir įgūdžiai? Ėmiau teirautis kaimynų. Paklaustì daugelis kraipė galvas, traukė pečiais ir mojo ranka – suprask, ką čia, jaunuoli, niekais užsiimi. Kiti tuoj stverdavosi lazdos ar net siekdavo šautuvo – tik parodyk, kur tas kalės vaikas. Tik senasis Ancius, Anicetas Vertipilšauskas, bene seniausias kaimo gyventojas, papasakojo.
Esą prieš karą (tik neprisiminė kurį) kaime gyvenęs didelis šunų draugas, tarsi lentpjūvės darbininkas, o gal atitarnavęs rekrūtas ar buvęs jūreivis. Kiek žmonės prisiminė, gyveno vienas – nei žmonos, nei vaikų. Senas viengungis mylėjo tik šunis ir stiklelį. Kas vakarą plačia, bet jau nelabai tvirta eisena jis iš smuklės per visą kaimą krypuodavo į savo viengungišką namėką netoli senosios koplyčios, žinoma, lydimas viso pulko ištikimiausių keturkojų draugų. Pakeliui nepamiršdavo atlikti savojo meninio-fiziologinio-komunikacinio akto: įsiremdavo rankom į sieną ar senąją liepą (sako, tada kaimo gatvėje augo vien varnalėšos, tik priešais kleboniją kerojo storakamienė liepa – vienintelis medis gatvėje), išsišiepdavo palaiminga šypsena ir taikliomis serijomis išrašydavo kokį nedviprasmį pranešimą kaimynams – buvo raštingas! Vieną vakarą kažkuris iš kaimynų pastebėjęs ne vieną, o dvi žinutes, tiesa, viena buvo labai neaiški, tarsi neįgudusia ranka, ne, neįgudusiu... hm,... tarsi neįgudusiu parašyta. Kitą dieną žinučių jau buvo keturios, dar kitą – septynios. Galiausiai žmonės pamatė, kad nusižiūrėję iš savo dvikojo draugo, žinutes ant sienų ėmė vingiuoti šunys. Mėgino juos vaikyti, bet ką tu su gyvenimo gatvėje užgrūdintais keturkojais pakovosi?! Žmonės mirė, keitėsi, kraustėsi, šunys irgi savo ruožtu, o štai meniškas šunų paprotys išliko. Per daug metų bei kartų šunų įgūdžiai patobulėjo – dailesnė rašysena, sudėtingesni raštai, didesnė piešinių įvairovė, atsirado net kolektyvinių kūrinių.
Ketinu paskirti šiam unikaliam reiškiniui daugiau laiko – reikia kūrinius nufotografuoti, sukataloguoti, suklasifikuoti pagal funkcijas ir raišką, aprašyti kūrėjus. Oi, darbo turbūt metams.
Pabaigęs imsiuos antro tyrimo – juk negali būti, kad rečiau šunų paliekami kvapesnieji kūriniai neturėtų savos prasmės ir savos istorijos...
2014-07-22 17:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą