nusėtos randais ievos šakos po manais delnais
suvirpa apsimesdamos kad tai nuo vėjo gūsio
vainiklapis pražioja lūpas laukdamas kada įeis
į jį liežuvis mano ir kada į jį įpūsiu
saldumo verčiančio lapus rangytis dejone
šlamėti erdvę šią užliet kvapu drėgnumo byra
žiedai karšti ir ievos šakos apglėbia mane
ir prasmengu šiąnakt į jos žydėjimą netyrą


Lionia Iljičiuks














