Atsakymai Kierkegorui

§ I

Daugiaveidis, ilgakojis, smailia nosimi, kiek pravirų lūpų, nemiegantis, nevalgantis, nekvėpuojantis, blyškiai mėlynas, staiga dūsaujantis, plačių, tačiau pusiau vokais pridengtų akių, įsirėminęs plaukais, bet nesislepiantis, pusnuogis, guli. Prie rožių krūmo. Ant plyno šaligatvio. Nejuda. Karts nuo karto užsisuka į kitą šoną it neramiai miegantis vaikas kad išvengtų žmonių žingsių. Išsitiesęs visu ūgiu. Kairė pėda beveik siekia operos teatrą. Nykštys švelniai pabraižo marmurine kolona, koja pakrypsta, ir dabar ji vertina pastato cemento stiprumą. Išeinanti maža mergaitė klupteli, tačiau nepravirksta: jo koja tvirtesnė už visą operos teatrą, ji susilenkia tik triskart į metus, jos kaulas kaip amcibinga ir savų neišduodanti fosilija, ir mergaitė neskrupulingai nučiuožia ilga galūne iki pagrindinės gatvės, savo dėkingumą parodydama tik tuo, jog nubraukia plaukų sruogą užkritusią pusiaukelėje veido, ir, išties, tai buvo nepaslaugu, nes dabar, šią akimirką, jis įgijo veidą. Stabilią išraišką. Jo delikačiai pravira burna buvo klausimas. Nemiegantis, nevalgantis, nekvėpuojantis ir bespalvis klausimas. Vulgariai įkiši į jį pirštą. Ir nieko. Ir tai jį kankino.

– Užsičiaupk, – beveik akyse išstypęs vaikas paliepė nepažįstamajam. – Vistiek garsiai nepaklausi. Toks jau tu esi. Nuolatos klausinėji, bet niekada garsiai, tik tyliai, savo galvoje. O po to miršti milijoną kartų į dieną. Vimdai pats save. Tu nori atsakymų, bet nenori, kad juos kas nors atsakytų už tave. Jei ką ir pasakysi, tai tik retoriškai. Toks jau tu esi. Tad kam pravėrei savo burną? Be tikslo. Neturi prasmės. Tu nieko nepaklausi. Net jei norėtum. Net jei būtum dvokiančiam mirties patale, – mergiščia greitai nusišysojo ir prajuko, rodos, parodydama visus šimtą savo aštrių it kalavijas dantų. - Net ir dabar matau, kaip nori paklausti. Matau pagal tavo žandikaulio trajektoriją. Pagal lūpų kampučius. Dantų kraštus, – lūpos tarsi užuolaidos nukrito žemyn, gražiausia anti–šypsena pasaulyje. Be klausimo. – Nori paklausti, kodėl tavo mirties patalas dvokiantis. Estetas. Toks jau tu esi. Tu labai gardžiai kvepi gyvas. Tokie žmonės kaip tu niekada nepirktų parfumerijos, tu tiesiog kvepi, ir tiek. Kaip įsivaizduoji išlaikysiantis tokį kvapą gangrenuojant? Kvepi, kol esi gyvas. Kaip narcizai. Labai myli mirtį ir tikiesi iš jos daug. Bet mirtis dvokia. Dvokia, ir tiek. Ir tu esi pasauliui gražus, kol funkcionuoji, kol kraujas teka tavo venomis, ir, tiesa, turiu paminėti, kol tu išsižiojęs. Toks jau tu esi.

– Gražu, – nesišypso atvirais dantimis. – Šypsena tetrunka tik akimirką, vėliau lieka tik dantys. Atvirai kalbant, aš net nežinau, kur gulėjau. Kad gulėjau.
– Jei ne aš, - reikšmingas jos tonas. –- Tave sumindytų štai tas vyras su skrybėle. Jis žengė tiesiai į operos teatrą tokiu ryžtingu žingsniu, kaip žengia tik modernūs verslo kentaurai, ir jis tikrai nepastebėjo tavęs, ir jo pėda – kokio ji dydžio, svarstau... tikrai bent keturiasdešimt šešto, ar žinai, kaip tau skaudėtų? Keturiasdešimt šeši kartai kulniuku. Keturiasdešimt šeši kartai skrybėle. Keturiasdešimt šeši kartai pereinamojo sezono švarku. Keturiasdešimt šeši kartai švelniu gailesčio žvilgsniu.
– Toks, kokiu dabar žvelgi tu į mane? – atlošė jis savo galvą, rūpestingai pakreipdamas žandikaulį teisinga trajektorija. – Štai ko aš paklausčiau, jei neišskaitytum to iš mano veido. Keturiasdešimt šešis kartus, be perstojo, retoriškai. Toks jau aš esu.

§ II

Susirinko operos teatrą. Susirinko savo kojas. Dešimtkart sulankstyti, vieną kartą ištiesinti, tris perbraukti per kelius, mėlynių apsėstus tarsi dvi akių lėliukės. Keliai tokie gražūs, vaikiški, amžiais suniokoti, maži, smulkūs, ypač tokio stoto žmogui, kaip jis. Žmogaus, kuris negali turėti tikro gyvenimo. Tik puslapius. Tik puslapiuose. Matematinė kombinacija, kuri nenuvilia. Ir vaikas, kuris dabar atrodo tokio pat ūgio, aštresnių bruožų, ilgesnių plaukų.

– Vaikai – egoistai, – įvertina jis.
– Ne egoistai, – suagusi mergina pataiso. – Egocentrikai.
– Kognityvus nesugebėjimas mąstyti kito žmogaus perspektyva man, anaiptol, skamba ne tik kaip egocentriškumas, bet kaip tyras egoizmas.
– Būtent. Tai nesugebėjimas, o ne sąmoningas pasirinkimas.
– Ne, – prisimerkia jis. – Tai kaip tik tikriausias žmogaus, kaip būtybės, pasirinkimas. Kaip tuomet paaiškintum šio įpročio neišaugimą?
– Kaip vėlesnį suagusio proto pasirinkimą.
– Anaiptol, daugelis vaikų yra labai, labai seni. Ir tavo pasirinkimas matyti mane lygų tau yra taip pat labai, labai senas, – išsižiojo, tarsi norėdamas paklausti, tačiau išvydęs analizuojančią išraišką, tuojau pat surado atsakymą. - Mano vidinis vaikas bendrauja su tavo vidiniu vaiku. Mano vidinis vaikas  – absoliučiai prakilnus dvokiančios gangrenos mylėtojas, ieškantis rezonuojančių supuvusių sielų, kurios literatūroje velniškai patrauklios, o realybėje pasiruošusios šlapintis infanticide, prievartauti skaitant Šopenhauerį ir estetiškai manipuliuoti klausant Šopeno noktiurnų. Ir tai yra visuomenės „ne–ne. “ Tavo vidinis vaikas –- ekscentrikė dėmesio kekšė provokuojančiu demonės veidu, kuri sėdi ant savo žuvienės garbintojo kanibalo tėvo pečių, kuri atlieka visus nešvarius dalykus slapstydamasi nuo visų „ne–ne“ vardan to, kad tapti stabu, kad ir netikru, kuri amžiais karti, nes jos reikalavimai nesutampa su lūkesčiais, niekada, ir todėl tavo vaikas, kaip ir mano, yra išsižiojęs, ten skraido musės, statomi namai, gyvena ir miršta žmonės, mūsų burnos karalystės. Tai realybė.
– Tu beveik išdavikas, – rimtu veidu tarstelėjo. – Visą šį laiką tavo burna buvo rimtai užverta.
– Labai pravira, – paprieštaravo. – Tik ne klausimui. Ir net ne atsakymui.
– Taip, – atlyžo ji. – Tu kalbėjai ir visos statybos tavo realybėje užsilaikė. Niekas negimė ir niekas nemirė. Tai ne klausimas ir ne atsakymas. Abejoju, kad tai produktyvu, kad tai sveika tau. Kai juokiesi, nerodai dantų. Tai labai keista. Kita vertus, kodėl tu juokiesi?
– Kai kalbėjau, tavo burna buvo tarsi orbita, joje gimė lygiai dešimt tūkstančių penkiasdešimt šeši žmonės, o mirė šešiskart daugiau, – išvydęs jos klausiamą veidą, jis skubiai susiprato mirtingumo rodiklio neaiškume ir suskubo patikslinti priežastį. – Tokia tu jau esi.
– Žudai juos. Žudai mane, – patenkinta linktelėjo galva. – Bet nors mes žinome, kad esame vaikai, ir nutuokiame bent kažkiek apie sumautas realybes, kas per velnias tai yra? Jei tai nei klausimas, nei atsakymas.
– Preliudas.
– Tarpininkavimas tarp vieno ir kito? - sušnypštė ji. - Absoliuti išdavystė.
– Aš išdavikas, - deklaravo.
– Išdavikus visi myli, - pavyduliaujančiai.
– Myli, – patvirtino. – Ir tu būk išdavike.
– Ką man išduoti? Aplinkui nieko nėra. Tik tu, aš, ir keturiasdešimt šeštas dydis.
– Jei padarysi prieš jį špagatą, aš siaubingai pavydėsiu ir laikysiu tai tikra išdavyste.
– Hah, – skeptiškai atsilošė ji. – Bet juk jis nieko daugiau nemato, tik savo ilgas, ilgas pėdas, keturiasdešimt šešis kartus keturiasdešimt šešiose sekundėse keturiasdešimt šešias valandas per parą.
– Tu tokia ištikima, – taręs nuėjo jis prie keturiasdešimt šešto dydžio ir atliko net keturiasdešimt šešis špagatus. Dailiausias elastingumas, banguojantys poilgiai plaukai, cirko lygmens akrobatika, tačiau nieko. Jokio efekto. Batai ant jo pėdų, batai ant jo rankų, batai ant jo akių, visur batai, batai, batai. Dar jeigu keturiasdešimt šešios poros, tai įsivaizduoju, kaip pasipiktintumėt. Gal ir minėti nereikėjo. Tūkstančiai atsiprašymų.
– Kvailys, – įširdusi sušuko sugrįžtančiam išdavikui sučiaupta burna, sielvartinga išraiška ir subtilia teatro produkcijos ašara.
– Jei nemokėčiau špagato, būčiau kvailys, – nusibraukia skruostą ir pažvelgia į ją skaidriu žvilgsniu. – Dabar aš beprasmiškai elastingas.

§ III

– Ar tai vienintelė vieta?
– Kas? Šitai? Čia?
– Dangau, – užvertė akis jis aukštyn, tačiau tuoj pat nunarino galvą ir atlaidžiai nusišypsojo skradžiai žeme. – Prieš tai aš buvau tikras. Tu, aš, keturiasdešimt šeštas, – juk mes esame, o tam, kad būti, reikia turėti vietos. Tačiau vos man paklausus vieno atsakymo, tu atsakei trimis. Ir aš nebežinau, kas yra vieta, ir ar ta vieta yra šitai, ir net jei tai yra vieta, ir ji yra šitai, ar ji tikrai čia.
– Dovanok, – negailestingai vyptelėjo ji, atmesdama savo ilgus plaukus. – Tačiau aš turiu maitinti savo orbitą. Savo pasaulį. Tai realybė.
– Tu nemėgsti preliudų, laikai juos neproduktyviais. Tokia jau tu esi. Bet, sakyk, koks tavo pasaulis? Tu tokia pasiryžusi dėl jo. Tokia ištikima, – atsargiai tarstelėjo, nenorėdamas užminti ant dar visai nesenos žaizdos.
– Aš viską jaučiu, – koketuojančiu pykčiu atsakė ji į paskutinę užuominą. – Mano pasaulis sensorinis. Mano orbitos žmonės nepaprastai gražūs. Jie turi milijonus veidrodžių, kad tai žinotų. Ir jie žavisi vieni kitais, pavydėdami vienas kito, tačiau niekas niekada nieko nesako. Žinai, – įžūliai pravėrė ji savo vaikiškai putlias lūpas. – Jie visi praviromis burnomis. Visai kaip mes.
– Kokie imitatoriai, – pirštais nukabino jos netvarkingas sruogas.
– Pavydūs, – patvirtino.
– Bet jie turi vietą.
– O tu ne?
– O tu turi? – akimirką lukteli. – Galbūt mums reikėtų pradėti galvoti apie vienas kitą kaip apie uniją, – mąsliai prisimerkė jis.
– Nori pasidalinti savo nevieta? Labai kilnu.
– Pamirštu, kad tu esi vaikas. Protingas, archajiškos kilmės vaikas, – pirmąsyk apglėbia vis dar neaiškaus amžiaus merginą, tai vyresnę, tai jaunesnę, ir išsyk jo plačiose, ilgapirštėse, vikriose rankose ji tampa maža ir gležna, anaiptol, tokia pat kiaurai egzistencialinė.
– Manęs neapgausi, – išsiraitė ji iš milžiniškų delnų, sulėtindama save nevietos žiojėjančioje ertmėje, mažais, baltais delnais tikrindama, ar tikrai tai nevieta, ar ji vienintelė, kas ji, ar ji šitai, ar ji čia. – Pasaulyje, kad ir kas tai bebūtų, egzistuoja visai paprasta, makiaveliška taisyklė. Jei tau trūksta vietos, atimk ją.
– Kur visi žmonės? – sielvartingai.
– Manai, jie kvaili? Kai pamatai tokį kaip tu, pasidaro viskas aišku. Tu neturi vietos. Tiksliau, tu turi nevietą. O, štai, – linktelėjimas į kitą pusę. – Keturiasdešimt šeštas turi.
– Kaip gražu, – patenkintas aiškiu planu pagiria. – Bet pasižiūrėk į jį. Jis atrodo toks patenkintas savo vietoje. Jam nieko nereikia, nieko netrūksta. Jis atrodo... taip nuostabiai, jog aš jam imu pavydėti.
– Imitatorius.
– Reikia jį supykdyti.
– Pasibučiuojam.

Pasibučiuoja.

– Oho. Ar matei, kaip jis visiškai nežiūrėjo į mus?
– Taip. Matyt, jam iš tikrųjų nieko netrūksta. Absoliučiai.
– Žinau, kaip reikia elgtis. Aikštingai.

Abu nusirengia.

– Man atrodo, jis šiek tiek krūptelėjo.
– Baik. Čia vėjas. Musonas.
– Netropinis ar tropinis?
– Kaip tu drįsti? Tai tas pats, kas skirstyti į vietą ir nevietą.
– Dovanok, pamiršau, kad mes ieškom tau vietos. Gal tu jam batą nusiauk?

Nusiovė bato aulą kartu su visa kojine. Vietoje pasirodė graži, kaulėta, didelė pėda. Ir bevietis pravirko, čia pat, tiesiai ant kojos, parklupęs. Ir staiga pėda pajudėjo, ir keturiasdešimt šeštas, vis dar į nieką nežiūrėdamas, ir nieko nesakydamas, išėjo. Tiesiog dingo. Ir vieta liko laisva. O galbūt ji dingo kartu su juo.

– Išėjo, – deklaravo ir taip aiškų dalyką.
– Aš jo jau ilgiuosi, – paradoksaliai atsakė jis, valydamasis ašaras teatro produkcijos.
– Mes visada ilgimės tų, kurie į mus nežiūri.
– Mes visada ilgimės, nes tai, kas išeina, į mus nebežiūri, o jei ir žiūri, mes nematome.
– Aha. O labai svarbu matyti? – pusiau rimtai, pusiau šaipydamasi.
– Ne. Visai ne. Bet juk nenusisuksi. Net jei ir nematai.

§ IV

Musonas. Nei netropinis, nei tropinis.

– Net neklausk, – užtikrintu tonu. – Matau viską tavo praviroje burnoje, trajektorijoje, ir – tik pažiūrėk! – kaip kyšo tavo dešininis iltinis dantis. Tu patekai čia, nes per daug galvojai, tačiau per mažai klausinėjai. Manai, toks personažas kaip tu galėtų turėti motiną? Kur ji dėtų visas tavo mintis? Dar daugiau, kaip jį jas išleistų į šį pasaulį? Ji neturėtų laiko gimdyti tavęs, ji tik bandytų atsikratyti tavo minčių, ir viskas. Tokia realybė. Tu atsiradai, nes galvojai, galvojai ir galvojai, galvojai iki mirties ir beprotybės, ir dabar tu galvoji. Ir už tai tave galima mylėti. Su motina ar be motinos. Su vieta ar be vietos.
– Non sum qualis eram, – slogiai ir nenoriai pratęsė jis. [nesu tas, kuo buvau prieš tai]
– Žinoma. Dekartas irgi nebuvo visapusiškai laimingas tame uždarytame kambaryje 1619 lapkritį. Ir paprastos realizacijos jį pakeitė. Tačiau cogito yra nenugalimas. Beje, – įraudę žandai pasiruošę paskalai. – Nejaugi tiki, kad jis turėjo motiną? Dekartas? Kaip ji būtų jį pagimdžiusi? Kokioje erdvėje? Ir iš kur ji galėtų kilti? Kur ji padėtų jo visas mintis? Net jei jai pavyktų jas pagimdyti... Kur ji padėtų jas? Vietoje? Ar nevietoje?
– Geriau, – visiškai nusivylęs. – Pasakyk ką nors gražaus.
– Man karšta. Ir negaliu funkcionuoti. Kur tas musonas, kai jo reikia?
– Tavo pretenzija, – lengva trajektorija, paradoksali dantų vizualizacija, lūpos skrodžiančios skruostus, akmeniniai įdubimai. – Daina mano širdžiai.

Staigus, aukštas, mergaitiškas juokas. Priešais savo ilgas, išstypusias kojas jis žvelgė į dabar absoliučiai mažą, mirštančią iš juoko, liūdnų akių mergaitę-vaiką, spaudžiančią jį už kelnių šono.

– Noster nostri, – per mažas savo seiles.   [mūsų širdys it viena]

§ V

Praėjęs laikas be įrodymų, išskyrus fosilijų postą, tvirtas ilgas kojas, nejudintas, gulinčias vandenyje, toli nuo miesto ir operos teatro ir rožių krūmo ir juolabiau keturiasdešimt šešto. Nepakitusiu, jaunu, nepaprastai charakteringu veidu ir dailiai sudėtomis lūpomis, praviromis, su ryškiu trikampiu skiriančiu jas ir nosį, stebėjo atskubantį suagusį siluetą, palaimingai plekšnojantį vandeniu.

– Nė nedrįsk manęs to klausti, – tuojau pat atsakė protingom tamsiom akim.
– Tuomet aš paklausiu, – apatiškai. – Ko nors viršuje.
– Taip apsirengęs?

Atsuko savo sučiauptą veidą ir atžagariai peržvelgė ją.

– O aš nieko nesirengsiu. Absoliučiai nieko.
– Bet, – palengva ėmė šaukti jam pavymui. – Tu estetas!
– Aš išdavikas, – svyruojanti milžiniška figūra ir drebantis šaligatvis ir sustojančios mašinos ir žmonės badantys pirštais.
– Kaip gaila, – niauktu ir pavydžiu žvilgsniu. –- Išdavikų viršuje specifiškai nemyli. Tai realybė.

§ VI

–  Kur aš? Kas aš? Kaip aš čia atsidūriau? Kas šis dalykas pavadinimu pasaulis? Kaip aš į jį patekau? Kodėl niekas manęs nepakonsultavo? Ir jei aš privalau jame dalyvauti, kur vadovas? Aš turiu jam kai ką pasakyti.

Tarp dviejų kumščių įspraudusi savo angelišką veidą sekretorė žvelgė į nuogą vyrą principingu veidu – kad tik niekada jam nebūtų atsakyti jokie klausimai, nes prarasti tokį veidą tolygu prarasti gyvenimą – su absoliučiu susižavėjimu ir nuliu šoko. Žinoma, – vieta ir nevieta, būtis ir nenoras būti, žūstantys ir mirštantys žmonės, ir klęstančios orbitos, ir fosilijos mūsų sąnariuose, ir mintys be motinų, ir mes be minčių. Tai savaime suprantama. Tai realybė.

– Nėra vadovo? – ir šalia jo skruosto prisiglaudusi plaukų sruoga net subangavo nuo primygtino geismo žinoti tiesą, nors ir trikampis nuo nosies ir lūpų, regis, ėmėsi mažėti, o burna įgijo vis kitokio brangakmenio formą, ir palengva auganti realizacija smerkė visus geismus žinoti į visus geismus neigti.

Keturiasdešimt šeši kartai švelniu keršto žvilgsniu:

– Kierkegoras pravira burna, – ji pabučiavo telefono ragelį ir niekas niekuo kitoje linijoje neatsakė, išskyrus lūkesčio tyla. – Joje gimė lygiai dešimt tūkstančių penkiasdešimt šeši žmonės, o mirė šešiskart daugiau.

Patraukė savo lavoniškai išblyškusias rankas nuo jos stalo, perbraukė savo tankiomis blakstienomis, ciniškai apsuko žandikaulio trajektoriją gaubusią garbaną aplink pirštą sulig nepasiduodančia šypsena, atspindinčia nulį iš dešimties tūkstančių penkiasdešimt šešių žmonių gimimo ir absoliučiai visas šešiskart gražesnes mirtis, ir keturiasdešimt šešis kartus, be perstojo, retoriškai:

– Kam aš pateiksiu savo skundą?