Žaidimo „Journey“ motyvais

Smėlio kopomis lengvai,
Plazdenant šilko šaliui,
Į šviesą, spindinčią
Viršūnėj tolimų kalnų.

Sugriuvę miestai, tyloje
Paskendę miegantys fontanai,
Auksiniai laiptai į karaliaus rūmus
Ir užrakintos durys, saugomos
Neperkalbamų marmurinių elnių.

Baltoji moteris jų galvas glosto
Ir seka pasaką apie pasaulio aušrą,
Gyvybės vėją, išsklaidžiusį
Baisiuosius milžinus po tolimas,
Dykas šalis.

Šviesos oazėje iškilo rūmai
Ir namai, o žmonės murkdėsi
Gyvenime ir skambino iš tiršto
Džiaugsmo išdrožtom
Plunksninėm fleitom.

Antai, tiltas link šventyklos,
Ilgėliausias - nematyti pabaigos.
Bėgte, skriste, lėkte, viršum
Išdžiūvusios Plačiosios upės.
Kas ten? Tolume taškelis mažas,
Lėčiau, arčiau, lėčiau, arčiau,
Kas tu?
Gaivus draugystės šypsnis ir
Žvilgsnis į kalno smailės spindesį.
Kartu, kartu į ten -
Balsai pripildo vėsią menę,
Nors esam nebyliai,
Daina...
Prabunda Baltoji moteris.
Ji verkia.

Atėjo tamsios dienos.
Gyvybės vėją pakeitė audra.
Iš dykos žemės grįžo milžinai,
Saujose parnešę smėlio jūras,
Išbarstė viską, viesulais įdūko,
Ištirpo patys, bet kiekvieną gimusį
Ir gimsiantį paskandino savo keršto
Kopose. Pasaulis virto dykviete,
Tik kalno viršuje dar spindi
Vieniša žvaigždė, kurią pasiekus...

Audra čia vis dar siaučia.
Papėdėje jos gūsiai gniaužia kvapą.
Kiekvienas žingsnis toks sunkus,
Lyg reiktų nuodus savo vaikui girdyt.
Akis lipina baltos, aštrios smiltys,
Atrodo, kad kelią naršo rūstūs
Žvilgsniai milžinų. Iš delno sprūsta
Pakeleivio pirštai. Jis klumpa už manęs,
šalia ir priekyje, matau, kaip mirė
Tūkstančiai čia ėjusių ir eisiančių.
Pirmyn, girdžiu baltosios moters kuždesį,
Pasiek mane, pirmyn, aukštyn, jos balsas
Primena plunksninės fleitos ulbesį ----

---- baltoji moteris jį pasitinka, išvargintą audros,
Bet godžiai traukiantį į širdį šiltą šviesą.
Jis čia. Sudegs, sužibs, pakils,
tam kad ir vėl ----

Smėlio kopomis lengvai,
Plazdenant šilko šaliui,
Į šviesą, spindinčią
Viršūnėj tolimų kalnų.