Rašyk
Eilės (74947)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10613)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Laukinė Obelis Laukinė Obelis

Jis. Radinys

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Išeidamas savininkui nieko nepasakiau, nors jokių abejonių nebuvo, regis, jau prieš atvykdamas, dar nematęs būsto buvau apsisprendęs. Net nežinau, ar man kažką reiškė, kur gyvensiu. Neuždaviau sau tokio klausimo. Kai name apsilankiau, ankstesni gyventojai jau buvo išsikraustę, visi baldai išgabenti. Šeimininkas tik mostelėjo į kambarėlio gilumą: „Va ten telpa dvigulė. “ Tarytum pats pripažintų, jog ši vieta dviems yra per ankšta. Ir tikrai – nors natūralu manyti, kad tuščios grindys erdvę turėtų didinti, stovint visiškai ištuštintame bute buvo nelengva įsivaizduoti, kas ten telpa, ar apskritai kažkas telpa. Kita vertus, savo milžiniškame būste, kur karaliavau iki šiol, neturėjau daug daiktų, kurie man būtini. Baldai stovėdavo neliečiami, niekieno nedaudojami. Kartais atrodydavo, kad pagrindinis ir vienintelis man reikalingas baldas yra langas. Poravimosi metu net naktį nuo jo nesitraukdavau, būdavo, pasiremiu ant palangės, įtempiu ausis ir rymau; garsams nutilus snūsteliu, vėl pašoku, spėliodamas, ar nieko nepraklausiau, ar nieko nepraleidau. Taip prabėgdavo kelios savaitės, kol paukščių šioliojimas atlėgdavo. Bet tada prasidėdavo nauji džiaugsmai, nauji garsai. Žinoma, stypsojimas prie lango neatstodavo kelionių po mišką, tačiau negaliu juk gyventi vien tarp medžių.
    Neišvežti bute buvo likę tik vazonai. Surikiuota palei sieną netoli įėjimo, tarsi ilga plantacijos eilė. Kažkodėl namuose niekada neturėdavau gėlių, gal todėl, kad žalumos netrūko už lango. Vaikštinėjant po miškus net netoptelėjo, kad reikėtų augalų namuose. Mieste turbūt viskas bus kitaip, pamaniau, reikės kažką pasisodinti. O gal, kai kraustysiuosi, reikėtų iškasus atsivežti kažką iš miško? Gal kokią pušį ar ąžuolą? Įdomu, kas auga vazonuose?
    Nusijuokiau, pralinksmintas savo minčių.
    Tikrai bus juokinga užsidaryti tokioje miesto dėžėje, net nelabai nutuokiau, ką reiškia šitoks gyvenimas, ko tikėtis; kita vertus, nepasakyčiau, kad baiminausi. Tikriausiai per mažai buvau patyręs, kad kažko bijočiau.
    Apžiūrėjęs butuką, nusileidau laiptais ir pajudėjau nedideliu, nuo lietaus pabliurusiu keliuku. Kaip man paaiškino, čia, apylinkėse, daug pėsčiųjų takų – mėgstantiems judėti. Skaitydamas aprašymą nuomos skelbime, po to atvažiavęs į vietą ir galiausiai bendraudamas su šeimininku, supratau, kad man ima vertis nežinomas pasaulis, neįprastas egzistavimo būdas, naujoviška mąstysena. Ten, kur iki šiol gyvenau, žmonės juk niekada negalvoja, kad reikėtų pajudėti – tai yra neišvengiama jų kasdienybės dalis.
    „Autobusas sustoja visai šalia namo, – pernelyg pabrėžtinai pranešė vyras, tarytum tai būtų neabejotinas pliusas prie visų kitų būsto teigiamybių. „Ir netoli iki miesto, tik penkiolika minučių“, – suskubo pridurti.
    Taip, ėmiau tikėti, kad gyvendamas čia tikrai turėsiu prisiversti norėti pajudėti, todėl tie pėsčiųjų takai turėtų būti labai aktualus objektas. Vis dėlto, beeidamas neradau nė vieno takelio. Regis, keliavau nurodyta kryptimi, bet žvyrkelis atvedė tiesiai į gelsvų mūrinių gyvenamųjų kvartalą. Toliau už namų ūžė greitkelis. Apsisukęs tuo pačiu keliu patraukiau atgalios. Monotoniškai žirgliojau šlapiu žvyrkeliu ir skaičiavau balas. Viskas susijungė, susivienijo – bespalviai garsai, lietaus kvapas, vėsuma tarytum priklausė ne tik šiaip dienai, bet ir šiai vietai, kaip ir visa kita aplink. Net praėjus daugybei mėnesių, pasikeitus metų laikui, medžių spalvai, gyventojams, man vis atrodys, kad viskas tebėra kaip tą popietę: drėgme alsuojantis kelio paviršius, pavakarinio pogulio nurimę klevų lapai, liūties išguldyta kelkraščio žolė ir namai, namai, namai, savo nebyliomis akimis besižvalgantys aplink.
    „Miestas naikina savo gyventojus. Per daug ten jų prisikaupę, kad galima būtų išpildyti kiekvieno norus. Privalai nusileisti, pralaimėti, pasiduoti. Pataikauti. Jei nenori būti suėstas. “
    Ruošdamasis išsikraustyti nusiteikiau didelėms permainoms, užsiauginau storą luobą, užsitikrinau, kad manęs tikrai niekas nenugalabys, nesuės, neišmuš iš kelio.
    Dabar vaikštinėdamas registravau garsus, kvapus, vaizdus, jų nevertindamas, net nemėgindamas pajausti, tarytum tai būtų svetima, man nepriklausanti dėlionė, filmo juosta – privalėjau ją patirti, bet ne daugiau. Net neklausiau savęs, ar patinka, toks klausimas liko nuošaly.
    Gal būtent todėl išvydęs šalia balos gulintį telefoną ne iš karto sureagavau – rodėsi, jis priklauso tai vietai, tai dienai, tam keliui, o ne man. Prisiartinęs sustojau ir akimirką spoksojau žemyn. Labiau stebino spalva, o ne pats daiktas. Galiausiai pakėliau, rankovės krašteliu nušluosčiau purvą, pavarčiau, dar kartą patryniau rausvą plastikinį paviršių. Paspaudinėjau mygtukus. Ekranas įsižiebė. Keistas jausmas – lyg vaikštinėčiau po svatimus namus. Atitraukęs žvilgsnį nuo telefono apsidairiau: medžiai, kelias, namų akys. Kilstelėjau ranką su radiniu – gal kas pastebės, gal atlėks pasiimti, išvaduoti manęs iš šios nemalonios akimirkos? Galiausiai nusijuokiau iš savo elgesio.
    Kontaktų sąrašas buvo neilgas, tačiau tai negelbėja, kai nė vieno iš jų nepažįstu. Nejučia pagalvojau, kad va būtent čia prasideda mano miestietiškas gyvenimas – aplinkui tik svetimi, o aš pasimetęs toje begalinėje masėje. Pajutau, kad privalau kuo greičiau tą daiktą atiduoti, išsinerti iš šios svetimos priklausomybės. Atsivertęs pokalbių sąrašą instinktyviai spūstelėjau pirmą numerį.
    – Nu, mažiuk? – išgirdau.
    – A-a-aaš...
    Regis, man sumikčiojus, ausį pasitiko tik tyla ir tuštuma, bet kartu pajutau ten, anapus, neabejotiną sumišimą. Tai mane dar labiau sutrikdė, visai nebenutuokiau, ką derėtų daryti ar sakyti.
    – Kas yra? Čia tu, mažiuk? – vėl tas pats moteriškas balsas.
    – Čia aš, – prabilau, vis dar svirduliuodamas ir šlitinėdamas tarp chaotiškų savo minčių. – Radau telefoną. Reikėtų kažkam atiduoti.
    – Kieno telefoną?
    Dabar buvo akivaizdu, kad balsas anapus tikrai išmuštas iš sau įprasto kelio. Tai šiek tiek nuramino – reiškia, ne aš vienas.
    – Šitą telefoną. Šitą, – mėginau ištarti kuo įtaigiau.
    – Kokį? – moteriškė vis dar švebeldžiavo nesąmones.
    – Tą, iš kurio skambinu. Gal žinai, kieno tai numeris?
    – Taip, mano sesiuko.
    – Taip? Tai pasakyk, kur man jį dėti.
    – Gerai, tuoj aš jai paskambinsiu.
    Nieko nebepaaiškinusi ir net neatsisveikinusi ji nutraukė pokalbį.
    Klausydamas pypsėjimo dairiausi aplik ir kartu su mintimis ėmiau bėginėti ratu, nuo balos prie balos, nuo vieno medžio kamieno prie kito, tačiau nespėjau toli nukeliauti – rankose laikomas svetimkūnis po trumpos akimirkos subirbė.
    Kokia kaimiška melodija, spėjau pagalvoti prieš atsiliepdamas.
    – Aaa, ar čia tu? – ištarė.
    Mergina atrodė dar labiau sutrikusi. Kuo toliau, tuo labiau dėl šios svetimos nelaimės ėmiau gailėti ne savęs, o jos, tačiau po kiek ilgėlesnio pokalbio vis dėlto pavyko išsiaiškinti, kodėl aš atsiliepiu vietoj jos sesiuko ir ką man dabar su tuo telefonu reikėtų daryti.

    Vėlai vakare traukiniu dundėjau namo ir, kartkartėmis prisimindamas, vis svarsčiau, ar tikrai teisinga buvo šitaip pasielgti – nieko neišsiaiškinus atiduoti telefoną kitame miesto gale gyvenančiai moterytei, prisistačiusiai telefono savininkės seserimi. Norėjau visą istoriją kuo greičiau pamiršti, dusinau save pasiteisinimu, kad kito pasirinkimo net nebuvo, tačiau tas keistas jausmas siurbėsi vis gilyn. Lyg svirplys, neleidžiantis įsiklausyti į vienišą gervės klyksmą.
    Kai klausau paukščių, nebelieka tuščios vietos, tada esu gyvas vien jais. Tie balsai, pagalvojau, kaip gyvensiu, kai jų nebus? Ar miestas mane suės tiek, kad nieko nepasigesiu? Miestas pilnas savų problemų, drąsinausi.
    Tada prisiminiau, kad nieko nebuvau pažadėjęs savininkui, todėl išsitraukiau telefoną – savąjį – ir suspaudinėjau mygtukus.
    Tas butas man visai tinka.
2014-07-01 22:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-17 11:42
sesė_mėta
Jei bus daugiau dalių tai ši intriguoja skaityti toliau, susiskaito maloniai. Iš esmės buvo įdomu, nieko ne per daug, nieko ne per mažai. Neturiu kur kibti. Na, nebent kad kaip savarankiškam tekstui būtų kiek per blanku emociniu požiūriu, tačiau jei tai ilgesnio kūrinio pradžia to blankaus atspalvio užtenka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-05 19:04
EgiZ
Visai paskaitomas tekstas, nors ir su properšomis, bet akis labai kliūva už raiškos riktų. Dovanoju autoriui: reikės kažką pasisodinti, akimirką spoksojau, rankovės krašteliu, nejučia pagalvojau, reiškia, ne aš vienas, nieko nebepaaiškinusi, po trumpos akimirkos, kiek ilgėlesnio. Korektūros klaidas pataisys F7.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-02 21:37
klimbingupthewalls
pirma dalis iki Vėlai vakare yra smulki, detail, o paskui toks didelis atotrūkis, prašoktas rimtas gabalas. ar taip padaryta tam, kad liktų laisvės bendraautoriui sukurti moters vaizdą (nereikėtų jo detalizuot)? bet aš spėju, kad pagrindinė moteris yra ta, kuri pametė telefoną, o ne ta, kuriai perduotas, vadinasi galima buvo nupaišyti kokį nors įtartiną nepatrauklų negudrios moteriškės paveikslą. tada būtų aišku kodėl keliaujant atgal jį kankino nuojauta.

man patinka sklandumas, kurį pastebi ir ūkvedys gaunantis tarakonus. iš tiesų skaityti buvo lengva. tiek pastabų prirašiau tik todėl, kad skaičiau antrą kartą ir ieškojau ką reiktų koreguoti. jeigu būtų laisvalaikio skaitinys, tada niekas neklūtų išskyrus patį personažą truputį, bet mielai tęsčiau toliau. man paišosi į ateitį siužetas iš kur atsirado tas telefonas ir kas ta, kuriai buvo patikėtas telefonas, bei kas ta, kurios yra telefonas, todėl bus įdomu paskaityti tęsinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-02 20:16
tictac_it
ps. dar :) bespalviai garsai - puikus poetinis tropas, jau net gal tapęs banalybe poezijoje, bet vis dar galiojantis :))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-02 20:09
tictac_it
Gerai , perskaičiau ir nenusibodo, trupučiuką net suintrigavo - tad gali būti normalaus kūrinio pradžia. "Parazitai" minėti klimb... netrikdo, nors kai kuriuos galima ramiai naikinti , kad ir čia "Kažkodėl namuose niekada ..." Išmetus "kažkodėl" - sakinys tik švaresnis. Užkliuvo "plantacijos eilė" - nelietuviška, gal tiktų "ežia", juolab, kad herojus "nuo miško", "nuo kaimo". Redaktoriai rimti dar kai ko rastų gal ...:) 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-02 20:05
šakalys
Tokie išsamūs paaiškinimai tiesioginėje kalboje, tekstą suprimityvina. O ir šiaip gan pilkoka, bet gal todėl, kad veikėjas toks nei šioks nei toks. Stuobrys kitaip tariant.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-02 15:54
bedulkinant
„Net nežinau, ar man kažką reiškė, kur gyvensiu.“

tokių beviltiškų sakinių įtakojama rašau tau vienetą.

1

nes čia grafomanija neraštinga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-02 10:50
jig
jig
Dėl įtikinamumo. Gal su savo galvojimais ir abejonėmis jis ir nėra tipiškas, ką aš žinau, bet net nustebau - labai panašų pažįstu realybėje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-02 09:30
Lengvai
Įdomu, kas išsivystys iš šio kūrinio, ir, beje, labai norėčiau, kad LO eksperimentas pavyktų!

Visą laiką bandžiau įsivaizduoti tą vyrą. Iš vienos pusės, lyg ir turėtų būti didelis suaugęs kaimo vyriškis - aukštas, stipraus kūno sudėjimo, gan inteligentiškas, galbūt girininkas? Bet iš kitos pusės, jo svyravimai dėl telefono, negebėjimas paaiškinti kitam laido gale esančiai moteriai, iš kur jį rado ir jo abejonės labai nedera su mano veikėjo įsivaizdavimu iš pirmos teksto dalies. Irgi pasidarė įdomu, kiek gi jam metų? 35?

Na, žiūrėsim, kas bus toliau, o kol kas 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-02 07:17
klimbingupthewalls
kliūna
1) visi šitie lyg būtų parazitai: kažką, kažkas, kažkodėl, kažką, kažko, kažkam
2) nedideliu, nuo lietaus pabliurusiu keliuku =  nuo lietaus pabliurusiu keliuku
3) beeidamas neradau nė vieno takelio - suprantu mintį, bet keistai atrodo
4) bespalviai garsai :)
5)  Dabar vaikštinėdamas registravau garsus, kvapus, vaizdus, jų nevertindamas, net nemėgindamas pajausti, tarytum tai būtų svetima, man nepriklausanti dėlionė, filmo juosta – privalėjau ją patirti, bet ne daugiau.

dabar galvoju, ar man kliūtų Jis, jeigu nežinočiau, kad rašė moteris? ar tik todėl kliūna, kad žinau. man atrodo, kad pernelyg daug neryžtingumo, baimių, jautrumo vidinio. dėl surasto ir atiduoto telefono tipiškas vyras tik pasidžiaugtų savimi ir nesuktų galvos taip.
kiek personažui metų? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-01 23:02
tarakonai
Taip, skoningas subtilumas. Skaitytoju kaip reikiant pasirūpinta, akys pačios tekstu slysta, ir visai netyčia susiskaito iki pat galo, nereikia prabėgom vis kažkur grįžti. Gaivinantis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą