Fragmentai laiko ir savęs (10

Ko nutilai, o Goliau varnai, krankt ant stogo?
Ir aš skaudus
Tartum išpampusi votis.
Norėčiau atsimint netekusius dėdes,
Beje, netekusius dar supant juos lopšy,
Kai iki jo man dar toli.
Tai buvo vyrai keturi,
Tačiau  net man dabar bevardžiai.
Gal būt todėl vardų ir angelai neturi,
Juos panardinę užmaršty.
Bet vis dėlto,
Išmokęs lopšį supt vėliau
Sukuos atgal aplinkui žemės ašį:
Kodėl man nepasupti jų
Sugrįžusių atgal į Ten
Kur motina Karolina
Nuo rankų kėlė juos į lopšį.
 
Senele mano, nedažnai
Aš ištariu taip aukštą vardą.
Net atmintis apauga samana –
Tas laikas toks,
Kad dar ir pats norėdavau nukrist į tavo sterblę.
Atsimenu nelyg šešėlį pilką,
Nukritusi ant gulto papečky, 
O Karolina, motina šešių sūnų,
Šaknie, įaugti Karlonams į žemę.

Išliko du.
Vienas arčiau prie Dievo,
Divu ir Divuliu vadintas;
Jis mano krikšto tėvas.
O kitas – Vincas,
Vos tik ant kojų pasikėliau,
Nustebo žmonės, kaip labai į tėtę panašus.

O Goliau varnai, krank,
Tyla mums nepadės.
Aukšta šalis — šilinių dzūkų kraštas
Ir jos kapai aukšti
Po smėlį kaip po dangų vaikšto.