Pareiga. Tarp žmonių

Palikau tėvų namus. Nesigailiu, nes ten neįžvelgiau perspektyvos, kuri man labai rūpi. Nutariau, jog teisingiausia imtis praktikos, o ne filosofuoti, kur priveda gyvenimas. Po keletos dienų susiradau butą. Buto savininkė- nusigyvenusi boba, kuri nepasitiki niekuo ir vis blevyzgoja apie sovietmečio laikotarpio grožį ir didybę.
  - Kam tau tas butas??? - spiegte spiegė senė, mat, aš turbūt atrodžiau lyg plėšikas.
  - Gyventi.
  - Na, na. Gerai jau gerai. Šiandien aš gera busiu.
  Fabrikas, darbas ir neapykanta, kuri lyg variklis šluoja viską nuo kelio ir siurbia į save savo stipria, juoda jėga. Gyvenimas nėra žiaurus, jis gražus, tik mes čia žiaurūs. Mano gyvenimo kelionė, manau, dar ilgai ilgai tęsis.
  Pro murzinus fabriko langus matau bėgančius vaikus, kurie man simbolizuoja ateitį. Vaikai prastai apsirengę, liūdni, bet kažkodėl stipriai nusiteikę, gal turi gyvenime tikslą, kuris, galvoju, yra svarbiausia paskata. Per pietų pertrauką aš šnektelėjau su vienu gražiu paaugliu, kuris savo metuose labai subrendęs.
  - Ką tu čia veiki, vaiki?
  - Dirbu pagalbiniuose darbuose.
  - Rašyti moki?
  - Na, šiek tiek.
  - Tau dar mokyklą reikia baigti, spėsi prisijungti prie suaugusiųjų gyvenimo ypatybių.
  - Man reikia dirbti.
  Suprantu. kodėl reikia dirbti, suprantu, kodėl prastai apsirengęs vaikas patyria skausmą mokyklos teritorijoje. Viskas dėl socialinės padėties. Žmogus žmogui vilkas.
  - Pasakyk man savo svajonę. - tariau
  - Svajonę reikia ginti. Nesakysiu, gal tu blogas.
  Mes visada ir visur pirmieji darbe ir paskutinieji gyvenime. Kas mumis rūpinasi? Kas linki mums gera? Kas laiko mus žmonėmis? Niekas!
  Daugiau nebeprisimenu, kas buvo tą siaubingą dieną, kuri privertė pabusti mano filosofinei prigimčiai. Gyvenimas kaip pasaka: vieni randa lobį, o kitiems Sizifo darbas.