Atleidimo prašau

Labirintais paparčių
brenda stirnos
link ryto.
Pamiškėj jos ganysis
ir rūką laižys
nuo žolės.
Paskui jas eičiau tyliai
vienmarškinė, basa, nuolanki
atgailaučiau.
Miegą atėmė mano
šešėliai širdies neramios
vis pabudina
šūvis duslus.
Atleidimo prašau
už į dangų įsmigusias
veidrodines stirniuko akis.
Aš jose pamačiau
iškeliaujančią savo vaikystę.
Kaip suprasti
kodėl aš linkėjau sėkmės
kai su šautuvu
tėvas išėjo.
Palydėjau jį pievos taku
įsikibus į ranką
drąsi ir laiminga buvau...