Portretas - Žiedas

Šiandieña
tai paskutinis tavo žodis
  nes jau dugnu žemę brėžiu
        prieš įstrikdamas portrete
kurį nutapei kai didžiavaisi manimi
o dabar uždengi juodu vualiu slėpdama nuo artimųjų kol jie po kelionės sėdi prie mūsų stalo bandydami įsipatoginti kėdėse ir ilsina pėdas
glostydami tavo vienatvės virpulį
kai šis tau artimesnis už šilumą
    radiatoriaus kuriuo įvardini
  mane kuomet kas paklausia
kodėl šis mechanizmas nefunkcionuoja
atsakai jog prakiuręs
            ir skleidžiu drėgmę
ne tik tavo pumpurui
                  todėl rūdyju kampe
numestas.


    ********************


  Žiedas

Visą naktį su baime stebiu tamsą
ir dar kai joje blykčioja pamaldžiųjų žvilgsniai iš juodumos
laižydami mane savo mintimis ir liežuviais
gulintį valtyje nuogą
ir bijantį užsnūsti bent akimirkai
juk tu šalia
o tavo žiedas
dar ne kartą sleisis
atveriantis pumpuro skaistumą
nes pirmą kartą save tokią pažinai.