Tapau Naktinė I

Šešiolikos metų, žalių akių, rudų plaukų ir ramaus būdo paauglė, gyvena su mama.

  Griuvau į lovą. Ką tik atsikraustėm į šį namą, ir aš tokia pavargusi kad vos nešliauždama nusigavau iki lovos. Dabar man rūpi tik viena-poilsis. Manau kad naujoje gyvenvietėje jo tūrėsiu daug, čia tikrai būsiu laiminga. Mes su mama jau seniai svajojome persikraustyti, ir pagaliau mes įgyvendinom savo svajone. Mūsų naujas namas ten, kur mums niekas netrūgdys-gamtoje. Šalia nėra jokių kitų namų ar žmonių, tik miškai ir grynas oras, kiekvieną dieną. Žinoma čia labai dažnai lyja, ir debėsys beveik kasdien niūrūs. Saulė retai pradžiugina, jos čia į metus daugiausia tik kokius šešis karus būna. Vis dėlto aš nesiskundžiu, man patinka ir toks oras.
  Jaučiausi išsękusi, bet per daug norėjau pasivaikščioti miške. Nedvejodama, nors vos vilkausi ant kojų, bet įšėjau laukan. Mama ruošė valgyt, o man vistiek kolkas nėra ką veikti. Slankioju miške jau ilgą laiką, bet man niekaip nenusibosta. Sustojau, užsimerkiau ir gylei įkvėpiau. Tada pajaučiau kažką šalia savo kaklo, atsimerkiau ir apsižvalgiau, matyt tai buvo tik šaltas vėjas. Apsisukau ir ketinau gryžti namo, bet išgirdau šlamėjimą, ir jis tikrai ne nuo vėjo. Čia kažkas yra, ir jis visai šalia manęs. Žengiau kelis žingsnius, vėl šlamėjimas. Atsisukau ir surėkiau:
-Viskas, pasirodai, aš neketinu su tavim žaisti! -bet veltui, nieko ir nebuvo. Vėl kažkas ant kaklo, pajaučiau žudantį skausmą ir…
  Atsimerkiau. Keista, labai keista. Lyg niekur nieko guliu ant savo lovos. Turbūt tai buvo tik sapnas, bet labai tikroviškas sapnas. Tikriausiai dėl nuovargio užmigau, ir susapnavau kad einu į mišką. Bet kodėl man taip skaudą kaklą..? Uždėjau ranką ant jo ir patryniau. Keista, pažiūrėjau į savo delną ir išpūčiau akis. Kas čia? Mano ranka kruvina, nejaugi susižeidžiau kaklą? Nuėjau į vonią ir nusiprausiau duše. Dabar kraujo nebėra, ir nebeturiu dėl ko jaudintis, geriau mamai nepasakosiu, o tai iškels skandalą, nes ji taip daro ir dėl menkiausios žaisdelės.
  Nuo vakar vakaro nieko nevalgiau, bet alkio vistiek nejaučiu. Jaučiuosi kažkaip prastai, mane biškuti pykina ir labai skauda galvą…Dabar turiu tik vieną klausimą, kur galėjau susižeisti iki tokio kraujo kiekio? Man ne tik bloga, aš dar ir visa išbąlusi kažkokia…Viskas, einu į mišką. Nuspyriau savo mintis kažkur į šalį, o pati nuėjau į mišką. Grynas oras tūrėtų padėti nuo tokio galvos skausmo.
  Miške klaidžiojau ilgokai, jau sutemo. Aš nei mieguista nei pavargusi nei ką. Trumpam sustojau, ir susimąsčiau. Galvos skausmas praėjo, nebepykina bet aš darvis kažkokia išbąlusi, gal dar pabūti miške? Vargu ar mama nesupyks…Koks skirtumas, dabar noriu pabūti viena. Ramei sau vaikštynėjau, kai tik išgirdau kaip suriko varnos…Vos ne vos susigaudžiau kas įvyko. O jeez…Kaip tamsu. Dangus jau seniai juodas ir pilnas žvaigždžių. Pilnatis apšvietė visą vaizdą, o man jau laikas namo. Jaučiau kažkokį keistą troškulį, tačiau kokį?
  Gryžau namo ir atsiguliau į lovą. Visą vakarą muisčiausi bet niekaip neišgalėjau užmigti. Šeip ne taip atsistojau ir nužingsniavau į balkoną. Atrėmiau rankas į tūrėklus ir žiūrėjau į mėnulį. Jau dieną nieko nevalgiau bet vistiek nieko nenoriu. Man atrodo ar aš kaip pasikeičiau? Ne, to negali būti…Nuvijau šias mintis ir toliau spoksojau į mėnulį. Staiga nežinia iš kur išniro būrys šiksnosparnių, jie skrido kairėn į mišką iš dešinės miško pusės. Jie prikaustė mano žvilgsnį.
  Atsitūpiau balkone ant grindų ir ilgą ilgą laiką stebėjau dangų, tą tamsų ir žvaigždėtą dangų. Po kelių valandų po biški ėmė šviesėti, man trūputėlį suskaudo galvą. Aš negaliu patykėti kad taip ilgai nemiegojau. Susigriebiau už galvos, dabar tikrai esu sunerimusi dėl savęs. Porą dienų nieko nevalgau ir nemiegu, taip pat nejaučiu alkio ir nuovargio. Atsistojau, nutipenau atgal į kambarį. Užsidėjau juodas kelnes ir raudonus languotus marškinius. Pagalvojau, gal kažko užkąsti…?
  Nusileidau į virtuvę. Mama sėdėjo prie stalo, gėrė kavą ir skaitė kažkokį žurnalą. Aš priėjau prie jos, ir atsisėdau šalia ant kitos kėdės. Žiūrėjau į ją be jokių jausmų ir minčių, tesiog žiūrėjau. Kas man yra? Aš tokia keista…Ištiesų keista, dėl nevalgymo ir nemigos, bet namuose vaikštau kaip koks zombis…Prisiminiau kad dar nežiūrėjau į veidrodį, ir jau net kelias dienas.
  Užkopiau atgal į savo kambarį. Priėjau prie vaidrodžio. Išsigandau pati savęs…Mano akys buvo raudonos kaip kraujas. Nesupratau…Gal kokia alergija? Bet aš dar neesu girdėjusi tokios alergijos kuri pakeistų akių spalvą. O gal dėl nemigos ir nevalgimo? Bet ne…taip tikrai nebūna. Nusivilkau marškinius ir sugrūdau į spintą. Tada pamaniau, mano plaukai uždengia mano kaklą, o juk vakar jis kraujavo. Susirišau plaukus į kuoduką, ir vėl žengiau prie veidrodžio. Šį kartą dar baisiau. Ant mano kaklo iš kairės pusės dvi žymės, tokios žaisdelės. Ir iš jų tiek daug kraujo? Kas man nutiko? Užsivilkau atgal marškinius ir užsimečiau plaukus ant pečių kad uždengtų žaisdą.
  Įšėjau laukan, atrodo spėjau įsidėmėti kur čia miestelis, nes pro jį važiavom įsikurti į savo naują namą. Ėjau ilgokai, jau maniau kad pasiklydau bet prieš akis išniro nedidelis miestelis. Vaikščiojau ir žvalgiausi kur čia užėjus. Mano dėmėsi pritraukė biblioteka. Nors skaitymas tai ne mano hobi, bet užėjau. Ramu, gal tik du žmonės ir pardavėjas kasoje. Ėmiau ieškoti tinkamos knygos, kuri galėtų apibūdinti kas su manimi yra. Ligoninėje tikrai negaliu rodytis, tai faktas. Mane priviliojo viena vidutinio storio ir tamsei rudo viršelio knyga. Paėmiau ją į rankas ir atrverčiau pažiūrėti turinio. Iš jo galiu spręsti kad ši knyga, būtent tai ko ieškau.
  Užpildžiau anketą ir pasiemiau knygą. Išėjau laukan. Debesys buvo apsiniaukę, pūtė žvarbus vėjas. Bet nejaučiu šalčio. Kas man? Nenoriu panikuoti…Bet tai tikrai keista. Pajaučiau lietaus lašą sau ant skruosto, pažvelgiau į dangų. Po kelių akimirkų ėmė vis stipriau ir sipriau lyti. Nebėgau, ėjau lėtai ir susikaupusi. O gal aš tesiog sapnuoju? Kartais man ištiesų atrodo tarsi visas mano gyvenimas tai sapnas, nežinau kodėl…
  Gryžau namo visa permirkusi nuo lietaus. Užkopiau į savo kambarį, nusviedžiau šlapius rūbus į vonią o pati persirengiau sausais. Laikas sužinoti kas su manimi atsitiko. Atverčiau knygą, ir ėmiau skaityti. -Šalta oda, greitis, nemiga, jokio alkio, raudonos akys ir kraujo troškulys. Tai požymei, rodantis kas yra vampyras. -vos tik tai perskaičiau, iškarto nusviedžiau knygą į sieną, netyčiukas…Bet kokia nesamonė, vaikiškos pasakaitės. Vienintėlis žodis kuris mane užkabino-vampyras. Nejaugi tai tiesa..? Aš negaliu būti tokiu monstru, juk vampyrai net neegzistuoja-tai tik mitas, bent jau taip maniau…
  Galiu verkti įsikibusi į pagalvę, bet taip nieko nepakeisiu. Tai blogiausia kas man yra be nutikę. Bet turiu gyventi toliau…Įšėjau laukan. Tebelyja, o aš jau buvau persirengusi sausais rūbais…Ėjau miškan, tai tapo mėgstamiausia ir dažniausia mano būvimo vieta. Čia galiu mąstyti, ir pirmosios mano mintys apie tai, kaip aš tapau vampyre. Pamenu tik tai, kad vaikščiojau miške, toliau kažkoks šlamėjimas ir man ėmė skaudėti kaklą. Vėliau atsidūriau namie, savo kambaryje ant lovos. Maniau kad tai sapnas, bet klydau-tai žiauri tikrovė. Turiu sužinoti kas mane pavertė tokia pabaisa.
  Klaidžiojau miške, bet to kas mane pavertė monstru taip ir neradau. Pamaniau kad turiu užsiimti kažkuo kitu, juk knygoje buvo rašoma kad aš greita. Išmeginsiu savo greitį. Atsistojau, gylei įkvepiau ir susikaupiau. Man juokinga…Nežinau kodėl bet nusijuokiau. Suskaičiavau iki trijų ir pasileidau bėgti. Lėkiau kaip strėlė, kulkos greičiu, o gal net šviesos greičiu? Žinau tik tai kad labai greitai.
  Stabtėlėjau atsikvėpti. Išgirdau traškėjimą, suklusau. Gal čia kažkas yra..? Atrodo lyg ir nieko, atsisukau ir netekau žado. Mane nuo kažkokio vaikino skyrė vos dvidešimt centimetrų, išpūčiau akis ir atsitraukiau toliau.
-Kas tu? -griežtai paklausiau.
-Tas pats kas ir tu, muahahha. -palenkė galvą vaikinas. Jo akys taip pat raudonos, kaip ir mano. Nejaugi ir jis vampyras..? Tai aš čia nė viena?
-Eeik šalin.
-Hmm…Neperšiurkščiai kalbi? Juk mano dėka esi kokia esi. -šyptėlėjo vaikinas. -Ką? Nejaugi tai jis tas žudikas kuris mane pavertė monstru? Be abejonių, ir dabar nužudysiu jį.
-Ką, ką pasakei? Tai tu? Aš tavęs nekenčiu, tu sugriovei mano gyvenimą! -įtūžusi ėmiau rėkti ant jo.
-Aš. Bet nesugrioviau tavo gyvenimo, prikėliau tave antrajam.
-Kokias nesamones tu čia šneki? -atsitraukiau dar žingsniu toliau.
-Tai tiesa, tiesa. -jis perbraukė su ranka sau per plaukus.
  Negaliu patykėti, tai jis-tas kuris pavertė mane tokia pabaisa. Dabar negaliu mėgautis saulės šviesa, negaliu valgyti mėgstamiausio maisto… Jis sugriovė visą mano gyvenimą, o aš pasistengsiu sugriauti jo. Privalau jam atkeršyti, man nesvarbu mirtingi vampyrai ar ne, bet aš tai padarysiu-nužudysiu jį. Jaigu jis mane nužudė, kodėl negaliu padaryti to paties jam? Apsisukau ir ėmiau bėgti, bėgti iki namų.
  Aš niekam negaliu nieko pasakoti, net savo mamai. Niekas nepatykės, o jaigu patykės bandys mane nužudyti ar pan., bent jau taip būdavo įvairiose istorijose. Mama pastebės kad nieko nevalgau jau ilgokai. O kaip man gyventi be miego? Ir kuo man maitintis? Tikrai jau ne krauju. Kaip tik pamatydavau kraują, mane visada imdavo pykinti. Net žiūrėti į jį negaliu, tai kaip tūrėčiau jį gerti? Ir tikrai nesiruošiu nieko žudyti vien dėl to kad galėčiau numalšinti savo troškulį, turi būti kita įšeitis, ir aš ją surasiu.
  Kažkada kai žiūrėjau filmą apie vampyrus, mačiau kad reikia įsmeigti medini kuolą tiesiai vampyrui į širdį. Ar tai tiesa? Jaigu pameginsiu vistiek nieko neprarasiu. Dairiausi visur, savo kambaryje, svetainei ir net virtuvėje bet niekur neradau jokio kuolo. Liko tik rūsys, taigi nusileidau į jį. Žinoma, žinojau kad čia rasiu tai ko man reikia ir radau. Kuolas. Net neįsivaizduoju iš kur jis čia, bet svarbiausia kad radau. Jau norėjau gryžti į savo kambarį, bet kelią man užstojo mama:
  -Kas tavo akims? -pakreipė galvą ji. Velnias, nejaugi įšėjau be akinių nuo saulės? Turiu tik vieną vienintėlį pasiteisinimą:
-Ammm... Kontaktiniai lešiai mam.
-Nuo kada tu juos nešioji, ir kodėl būtėnt raudonus? -taip, ji neatsos... Kodėl ji tokia įtari...
-Mmm, nešioju neseniai, ir man patinka raudonos akys... -išlemenau ir kuo greičiau nubėgau laukan į mišką kad išvengčiau kitų mamos klausimų.
  Kuolą tvirtai laikiau rankoje ir paslėpusi po marškiniais. Jis turi būti kažkur čia netoliese... Ir aš buvau teisi.
-Sveika. -šyptėlėjo jis. Turiu puikią progą viską užbaigti. Atsisukau į jį, nes jis stovėjo man už nugaros. Gylei įkvėpiau ir suvariau kuolą tiesiai jam į širdį. Jis pažiūrėjo į kuolą, tada į mane. Kodėl jis nemiršta? Vampyras išsitraukė kuolą, perlaužė ir nusviedė kažkur toli. Aš išpūčiau akis ir pasileidau bėgti. Žinoma bėgau greitai, bet jis mane pasivijo ir sulaikė mano ranką, tada prisitraukė arčiau savęs.
-Manei kad mane nužudysi tuo mediniu daikčiuku?
-Neeee... -lėtai ir sarkastiškai pasakiau. Kas bus toliau? Ar dabar jis mane nužudys?
  Klydau. Jis prirėmė mane prie medžio ir pabučiavo. Atrodo akimirkai visa mano neapykanta jam dingo, bet neilgam. Bandžiau nustumti jį, bet jis net nesiruošė baigti. Pagaliau pavyko jį nustumti, prikandau lūpą ir pažvelgiau į jį.
-Kodėl tu nebandai manęs nužudyti?
-Na, šito aš nenoriu... -jis nusijuokė. Aš nusukau savo akis, ir ėmiau eiti. Jis vėl prisiartino, ir pabučiavo mane. Kodėl jis taip elgiasi? Kad nebetektų jo sutikti, pasileidau bėgti kažkur į tolį.
  Bėgau ir net neketinau atsigręžti ir sustoti, bet paslydau ir parklupau ant žemės. Nejaučiau jokio skausmo... Išgirdau kažkokį šnaresį, pažvelgiau ir prieš save išvydau kažkokį vaikiną, kuris rankoje laikė keistą pistoletą ir buvo nusitaikęs į mane. Kodėl tūrėčiau jo bijoti? Juk vampyrės nenušausi su paprastom kulkom. Jis įkišo pistoletą į kišenę ir priėjo arčiau manęs. Stėbėjau jį. Vaikinas padavė man ranką ir padėjo atsikelti.