Nr. 20

Šiąnakt aš vėl myliu.
Šiltą žodį, žvilgsnį, mandagų
juoką iš vargano pokšto.
Į duris beldžia ištremtas geismas
Pasivaikščioti dviese Laisvės Alėja
Ir prigludus klausyti,
kaip Neris susilieja su Nemunu.

Stebiu save scenoj
Spektaklio, kurį pats parašiau,
Ir sapnų pirmuosiuose puslapiuos
Sudirbu aštriais kritiko žodžiais.

Tiksi laikrodis, atšliaužia rytas.
Laikas grįžti į kapą. Mano ciniškas
Vypsnis sargų neįtikina. Jie užritinę
Akmenį juokias, kad ir vėl bus
Naktis, kai mylėsiu, prisikelti bandysiu,
Bet sugrįšiu kaip vakar, kaip šiandien,
Kad sėdėčiau Bijančių soste,
Ne išganytojas ir ne išganytas,
O pasmerktas amžiams vaidinti,
Kaip gera žaisti vienatvę.

Mano prakeiksmas skambina
Viešpaties Angelą užrakintame
Katedros bokšte.