Lėtai

Kasdien lėčiau, ramiau vaizdai man keičiasi ir bėga,
Kol pažvelgia dienos akis į baltą tirštą sniegą.

Neslysta jie į nuolydį, nėra čia plyno ledo,
Virbai sausi ir virpantys čia vasaros dar gedi.

Tas vaizdas dantimis minties gerokai apkramtytas,
Iš lėto bundasi laukai ir šąla ledo lytis.

Ir retkarčiais po tuo svoriu minties galia nulūžta,
Ištirpsta akyse dangus ir medy paukščių gūžtos.

O miego antklodė šilta prisiplaka prie kūno,
Ir statinys visos dienos lig pamatų sugriūna.

Ir kitą dieną klampumą nuo kojų nusikratęs,
Važiuoju ir dairaus aplink po savo pilką ratą.

Ir nesiskundžiu, neverkiu, vaizdus iš naujo lopau,
Ir kartkartėm akis kreipiu į aukštą kiemo tuopą.