graži diena

()

Šiandien mano galva tokia įkalėjiminta. Įkalei, įsikalėjiminai, jinai. Galvojau parašyti ciklą trumpų istorijų, kuriose kiekvienoj veikėjas šlapinasi. Jau turiu vieną, tik nežinau ar ji gera visoms pradžioms. Taip, aš esu, aš nesusiskaičiavęs - lyja. Visos mano sienos viena nuo kitos nusuktos, jos nesudaro nei kambario, nei salės, nei salos. O stogas tai pakyla, tai nusileidžia, kaip išsiviepęs liūdnas juokdarys. Juo negalima pasitikėti. Jam patinka rogės ir kalniukai.

Ir aš rimtai - kad lyja. Lyja taip be proto garsiai, kad negaliu girdėti ką skaitau. Nuo to karto, nuo tų kartų, kai viskas prasidėjo, pradėjau pastoviai painioti žodžius, vartoti vieną tietoj vito, sujungti keletą į vieną, sugalvot naujų. Bet kažkodėl jaučiu, kad tai labai normalu. Aišku, reikia pasakyt, kad kai kurie žmonės to absoliučiai neperneša - jie nesuvokia, jog tyčia (netyčia) supainioti žodį ar reikšmę yra labai paprasta ir lengvabūdiška, gerąja prasme. Tu esi atsipalaidavęs, tu esi banga, banguoji ir tiesiog nori viską greičiau užbaigti, tu nenori užmindžioti žodžio kaip vabalo iki mirties. Na, o gal tu iš tikro matai vorą vietoj skruzdės. Tačiau čia ir yra problema - žmonės iškart pamano, pavyzdžiui, kad tu čia esi sudėtingas, nesuprantamas, ar šiaip bandai įmantrauti. Tarkime, net jeigu nutinka taip, kad jūs kalbate ir jie tave supratę vis tiek sustabdo. Jie nori žinoti kodėl. Jie bijo.

Pasistengsiu tai paaiškinti. Nėra vieno pasaulio, tai neįmanoma. Jei galėtų būti vienas, galėtų ir du. Vienas pasaulis negalėtų pats sutrukdyti egzistuoti dviems, o du - trims. Vien pats faktas, kad mane ________ kažkas, apie ką neturiu žalio supratimo, įrodo, kad jūs nieko nežinot. Žinoma, ir kaip jūs galėtumėt? Juk nėra taip, kad būtumėt čia ar apskritai būtumėt buvę. Atsakysiu pats. Jums nereikia nieko iš tikro žinoti, nes jūs turite savybes. Jūs nesuprantate, ko jums neužtenka. 

Nors nevisiškai taip norėjau pasakyti. Tiesiog galvojau apie dydžius, kumščius, kiaušinius. Apie savo pasaulio dydį, apie jo matavimą, apie visatas. Nesu savosios pilnai pažinęs, tačiau tai nereiškia, kad todėl esu nuo jos atskirtas. Pastebėjau, kad mes mėgstame labai nuo ko nors atsiskirti. Tai, regis, būtina. Jeigu būtum vienas, nežinotum netgi, ar judi. Tau reikėtų antro žmogaus su kuriuo galėtum pasilyginti. Bet to neužtektų - jūs nežinotumėt, kuris iš jūsų juda ir kuria kryptimi. Todėl reikalingas trečiasis ir ketvirtasis matavimas. O mes reikalingi vienas kitam, kad vienas kito nesuprastume.

Gal dar ir todėl mėgstam susimažinti. Galvojam, aš žmogutis, ant kažkokio kepalo skrendu tarp žvaigždynų, ir dar čia kažkur yra tu. Planetos toli, dievai toli, o galo išvis nesimato! Turiu keistą pasišlykštėjimą šiuo kosmoso didinimu, šiuo atsiskyrimu. Bet ir tai galima suprasti. Juk yra įprasta manyti, kad viskas, kas vyksta aplinkui yra tavo išorėj, ne tavyje. Jog ta išorė iš esmės nuo tavęs nepriklauso. Aplamai! Jog išorė, apskritai - išorė, o ne vidus. Atvirkščiai, pats kosmosas yra arti, net per daug arti - tu žiūri į jo kūną iš vidaus, tu žiūri į jo vidurius tartum koks nervas.

Ir paistai. Bet ar nesutinki, kad būtų žymiai smagiau vaikščiot šia žeme ir džiaugtis tuo, kad visi žino, kuo dalinasi?

(... Jis pastoviai girdėdavo vaikus žaidžiant gretimų namų kiemuose. Tik šį kartą buvo tylu - ramus vasaros vidurdienis. Prieš nusismaukdamas kelnes jis atsidarė tualeto langelį ir žvilgtelėjo į lauką. Dažnai taip darydavo - galėdavai suprasti koks oras, pasišlykštėt dangumi ar šiaip leisti vėjui maloniai pūsti į veidą, kol pats žemiškai lengviniesi. Jo dėmesį patraukė alyvų šakose pūpsintis mėlynas kamuolys. Tai jau buvo antrasis toks kamuolys ir jis nebuvo jo. Nusprendė, - grąžinsiu. Po visko susiradęs grėblį jis nuėjo prie alyvų. Teko pasistengti, bet šiaip ne taip pavyko iškrapštyti kamuolį. Palaikė, apžiūrėjo, patikrino svorį ir numetė po medžiais. Tačiau kaip tik tuo momentu jis pastebėjo dar vieną kamuolį, šitą jau geltoną, užstrigusį tarp medžio šakos ir aukštos tvoros į kaimynų kiemą. Besibraudamas rankomis ir grėbliu mosikuodamas dygliuotas krūmų šakas jis pastebėjo dar vieną kamuolį. Ir dar vieną, ir dar vieną. Dabar jo tikslas buvo ištraukioti visus, kuriuos pajėgtų surasti tarp šių apaugusių džiunglių. Tai netruko ilgai. Gal būtų užtrukę truputį trumpiau, bet jis stengėsi nesugriaut nei vieno voratinklio ir nesulaužyt jokios šakelės. Kiek atsipūtė, matydamas visus kamuolius po savo kojom - skirtingų spalvų ir dydžių. Įsiklausė. Regis nieko aplinkui nėra. Liko tik viena dilema - į kurį kiemą reiks permesti kamuolius. Jo kiemelį supo penki kiti, du iš šonų ir trys priešais. Bet tai nebuvo sudėtinga išsiaiškinti. Išsirinkęs tvirtesnę šaką, jis užsilipo pakankamai aukštai, kad galėtų pamatyti už tvoros. Visi kiemai buvo tušti. Jis juos matė pirmą kartą. Gražūs ir tvarkingi. Šiek tiek palūkėjęs jis vis dėlto nulipo, taip ir nesulaukęs nei vieno vaiko. Suskaičiavo kamuolius. Aštuoni. Vieno trūko, tatai buvo aišku. Juk planetos yra devynios. Suvokęs tai, jis dar kartą gerai apžiūrėjo aplinką ir nesunkiai atrado paskutinįjį kamuolį, ramiai gulintį rožių krūmo pavėsyje. Man pavyko! I did it! - džiaugėsi jis, kaip vaikas. Išgelbėjau saulės sistemą! - šūkčiojo mintyse ir vartė rankomis mažytį Marso atspindį. Dabar jis gali ramiai laukti vakaro, kol netikėtai ims lyti spalvotom planetom, kurias kažkada buvom pametę.)

()