Tokia graži ir taip aukštai iškilus –
Žmogaus ranka nuo kupolų toli,
Pastatė ją širdis save nuvylus,
Mintis Dievų galybei nebyli.
Ant kalno ji, smailiuoju bokštu gręžias,
Šviesos čia daug ir žaismo spindulių
Dievų veidais pasaulis nusidažęs,
Jų paslapčių magėjimu tyliu.
Diena rudens ant beržo tyliai sirpsta
Ir supasi, ir dairos į šalis
Lyg senas medis ten pakalnėj kirstas,
Žaliuoti jau ir augti nebgalįs.
Per kiaurą, ilgą ūkanotą, žvarbą,
Per adventinį klyksmą be raidžių,
Čia mintys liūdnos sopulingai skverbias
Ir ilsisi po kupolu slydžiu.
Dievų balsais čia kalba rūsčios burnos
Ir atleidimo prašo išginti.
Vargonai ilgą atrišimą niurna,
Sugėrę pilko rudenio mintis.
Kai akyse pasvyra aukštas bokštas,
Ir dangų virkdo giesmės skambesys,
Čia gulasi save dievams nubloškus
Žmogus likimo neviltis baisi.