oi tu bukuti, mažas paukšteli,
ko tu atskridai į eglynėlį?
ko tu atskridai į eglynėlį,
kam sulesiojai mano kuodelį?
mano kuodely staklelės stovi
genetinę giesmę į išorę audžia.
ar tu susuksi iš jo lizdelį,
ar priperėsi gražių vaikelių?
tada galėsiu ašen numirti,
nes juk galvelė be smegenėlių,
nebėr kuodelio, - yra paukšteliai,
ko man nemirti tokiam gražumėly?
ar jūs čiulbėsit, maži bukučiai,
kai aš keliausiu eglės karstely,
ar pašlakstysit mano skarutę
kadagio verbom šventoj dienelėj?
Man tai visai neblogai atrodo ši valstietukės arba valstietukės-kaimietukės, o gal kaimietukės-kolūkietukės giesmelė-raudelė. Tokia žadanti mirtį giesmelė. Arba išėjimą į nebūtį, gal tiksliau į istorijos šiukšlyną, nes kolūkiečiai yra valstietijos gėda, nenormali mutacija, revoliucinė genetikos išmonė.
Ypač gerai skambėtų su kanklėmis, pritariant būgnams ir automatų salvėmis į dangų.
Vertinu 5.