Polėkis vaiko akimis

Nemačiau
kaip pro išdaužto
stiklo šukes
įsiveržė jūra
periskopas fiksavo
koordinates
kilo dangaus skliaute
žvaigždė
raudonu rožės žiedu.

Jau galėdama
skaičiuoti žingsnius žeme
tu apgaubęs skarele
supai mane lauke
pabučiavęs mamą ir mane
išvykai kur ugnis
liepsnojo kare
skydo uždanga
gynei vaikus
laisvo žmogaus
mintis ir namus.

Po nusėdusių
dūmų ir karštų pelenų
sulaukė tavęs
numindytas slenksti
namų
pasiilgę
vienas kito balsų
glaudei prie širdies
mane ir mamą kartu
pasiūlei keliauti
prie jūros
kur ošimas bangų
gaivina laiką
prarastų
dienų
kopų smėlis
tirpo tarp
kojų basų
kaitino pėdas
ir giedrino
dangų
virš mūsų galvų.

Po metų
kitų
gimė brolis
Jonas vardu
tėvo motinos rankos
įsmigo į delnus giliai
kad mosuodami irklais
skrostume upę
ir įveikiami būtų
jos statūs krantai.