Juodoji rožė

Kažkoks pamėlęs ir visai sublogęs;
Akyse nėra gyvybės.
Sako - miręs...
Taigi aiškiai matau, kad kvėpuoja.
O kas iš to?
Vis vien neatsikels.
O tai priklauso nuo nusiteikimo, mielas drauge:
Jei norėsi atsikelt ir atsikelsi,
O jeigu, pavyzdžiui, na, nuotaikos nėra,
Tai lik gulėti.
Jau pradeda vinis į karstą kalt.
Keturi, juodai aprengti, vyrai
Jį išneša pro duris
Ir įmeta į duobę...
Švyst! Niekas net neatsisuko,
Tik viena moteriškė pasalpčia ištraukė banknotą;
Ir padavė jį duobkasiui,
Kad šis tą niekingą griovį mirusiam
Žemėmis užverstų.

Po žemėmis - gerai.
Tik gal kiek per tamsu,
Nėra nei blogio, nei gėrio,
Dienos ar nakties,
Šalčio ar karščio,
Nei pragaro, nei rojaus.
Nieko čia nėra.
Tik karstas, kryžiumi žemyn,
Tai tik mirtis.

Apkabinu tą pūvantį tipą
Ir visai nenoriu jo paleisti.
Geriau kartu čia užsibaigsim...
Pradeda trūkti deguonies,
Galva svaigsta,
Medžiai suleidžia savo šaknis
Po mano akimis.
Ir jau darosi keista -
Aplinkui tiek gyvybės, net žėmė ir ta dar nemirus,
O mes baigiam užgesti.

Kažkas švilpia -
Arba vėjas arba kirvis, dideliu greičiu artėjantis link mano kaklo.
Kažkur tolumoje suskambo varpas,
Skelbiantis pradžią mišių,
Kurias užsakiau anądien.
Girdžiu, kaip kunigas nurija gurkšnį vyno.
Raudono, saldaus...
Tokio, kurį mielai gerčiau aš.

Širdis lėtai tvinkčioja,
Jau sunkiai, iš paskutiniųjų.
Išnaudoja likusias jėgas tam, kad paprašytų būti išgelbėta.
O aš akmeninis, paralyžiaus apimtas.
Ei, metas keltis, alkoholike prakeiktas!
Išvirtęs pilvas iškrenta iš lovos;
Ir nusvirduliuoja karsto link.
Matau, kaip ant mirusiojo veido krenta ašaros,
Mes abu visiški bejėgiai...
Ir tik tada, kai žvaigždės ims šviesos greičiu kristi žemyn,
Kai potvyniai ir uraganai, pasislėps už horizonto,
Kai tamsoje pakils laužai,
Kai milžinų čia atgabentos uolos, subyrės palikdamos tik šviesų smėlį.
Tik tuomet, jis prisikels...