Kamė esi – tėn īr gerā

Tēp lėkėms sogoldė i gelžėnė luova –
Kuojės varga žėimuom, galvas vasareliem.
Jau pripratė bovuom, laiks vėsus nopluovė,
Ė vėsė ėšejuom šliaužtė ėlga ralė.

Kam jaunīstė sokuos, kam senatvė vaipies –
Vėsor savė džiaugsmā, sava keistas biedas
Ejuom kelė gala, sava laimės laiptās –
Bemaž nesostuojė, retā kam prisiedė.

Jaunė kartās rėstė i kalnieli bieguom,
Vėdorie – tik piestė sava kieli karpiem,
Vo senatvės jousta, jau šėik tėik paliegė,
Ratūs sosėmetė vežam sava skarbus.

Ė iš vėsū trūkiu – rodou pats tomsiausis
Debeseliūs saulės bemaž nebmatītė
Ė i lauka ēti kosko apsisiautus,
Viejou nogalietė, nobaidītė lītou.

Saulė ožsėspīrus Aprika tebkaitėn –
Šėloma tėrštiausi apvalaini meta,
Gali kiaurā laukė, kāp kaimīna katė,
Vindzietėis tam karštie letėnas atmetus.

Jego kas iš monės rodėni atimtom,
Aprikuo nonešės kam laukė pamesto –
Vėsė šlonkā jimtom neatlaikė timpčiuot,
Ė beveizint rēkto samuonė prarastė.

Vo dabā ont kopras koska ožsėmetus
Aš brendo par porva so gomėnēs batās.
Ėšgero stėklėnė žuolėnės erbetas
Ė lėgū, nē varga līg nebūtiuo matius.

Ėlga tomsuos laika so elektras lėmpo,
Radėjo ijungto tinkamā praleido,
Ė i kėima porva lig ausū iklimpus,
Nikomet neniaukstau sava sena veida.