Aš – ežys

Ak, skaudžiai kaip skaudžiai mes mylime viską,
Net artimą draugą prie savęs kai glaudžiam –
Likimas mums skyrė žolynus ir mišką,
Ir adatų gėrį į kūnus įspaudė.

Vinis tas nešiojam ir dieną ir naktį,
Ir vasarą karštą, ir rudenį ilgą,
Su jom mes sustojam prie pelkės palakti,
Su jom mes risnojam tarp tvilkančių dilgių.

Kiti kailiniuoti kaip vaikiškos lėlės –
Prieš saulę jų rūbai ir spindi, ir tviska,
O mes į skaudumą giliai įsivėlę,
Po krūmais praleidžiam gyvenimą visą.

Ne kartą nasrai išsižioję, grėsmingi
Mus plaukti priverčia į kūdrą įmetę,
Jiems adatų mūsų į nosį įsminga,
Suvargę jie sveiksta po keletą metų.

Tik koją man vieną nukando grobuonis,
Bet aš su trimis įpratau apsieiti –
Matau net su dviem čia praeinančius žmones
Ir šėlstančias pievoj prie upės mergaites.

Būrelio mažylių mes kartais sulaukiam –
Jie vienas į vieną į mus atsigimę,
Kai bėga eilutėj per didelį lauką –
Atrodo kad rieda spygliuoti vežimai.

Jei kartais žmogus, pasiguldęs į rėčką,
Manuosius vaikus kiek panešęs, paleidžia,
Aš rėkti nemoku, tik bėgu ir ieškau,
Klausau, gal išgirsiu pupsėjimą aidų.

Tik mano širdis nenumaldomai rauda –
Ir šoka, ir plazda kaip lapas ant vėjo,
Ir rodos, ją akmenys sunkūs prispaudė –
Aš niekad taip skaudžiai miškuos nekentėjau.

Kai man beišeina savuosius surasti
Ir draugėn surinkus sugrįžti į mišką –
Aš kojos nebkėliau iš klampiojo raisto,
Nors alkį kentėjom ir tapom pablyškę.

Geriausias likimas pasaulyje ežiui,
Tenai nugyventi, kur protėviai rados,
Ir spyglio aštrumą – ir kietą, ir gražų
Nešioti ant kupros kaip amžiną madą.