Vienišas medi...

Vienišas medi, Tu, mano broli,
Kas tik galėjo - tas tave puolė.
Draskė, nudraskė apdarą vėjai,
Šakas aplaužė, nepagailėjo,
Kirmėlės siekė širdies medinės,
Vėjy linguoji tyliai parimęs...
Nors ir beginklis – nenugalėtas.
Drąsus ir vienas atlaikęs vėtras...
Semiuos stiprybės - sielą paguodi, -
Jėgą, kantrybę man savo rodai.
Abiejų likimas nepagailėjo,
Daugiau plakė, nei glostė
Gyvenimo vėjai...
Ašarą skausmo tyliai nubraukus, -
Prie tavo kamieno glaudžiu veidą, plaukus...