Pavėluota evakuacija (8)

Antradienis  10. 05  - 10. 40

Linos savijauta man iš tikrųjų nepatiko. Neatrodė, kad jai būtų pagerėję. Ji vis rankomis masažavo pakaušį. Žiūrėjau į ją su gailesčiu.
- Nepraeina galvos skausmas? – susirūpinęs paklausiau.
- Ne, bet niekis, tuoj turėtų praeiti. Man ir anksčiau taip būdavo, - ištarė nuvargusiu balsu.
Bet man kažkodėl taip neatrodė. Dar viena mįslė buvo, kodėl nei aš, nei Darius niekuo nesiskundėme.
- Lina, kvėpuok giliau ir pasistenk kiek įmanoma užlaikyti įkvėptą orą savyje, - pamokiau. Tokiu būdu kraujyje turėtų pasigaminti daugiau anglies dioksido, o jis praplečia kraujagysles. Jei Linos galvos skausmas susijęs su kraujo spaudimu, po dešimties minučių jai turėtų palengvėti. Tada nors negalavimo priežastis būtų aiški.
Darius buvo kažko išėjęs į lauką, ten jau nepiktai ambrijo Rudis, o aš nuėjau ir persvėriau daiktus, todėl žinojau, kad jie tapo dar lengvesni. Nuo pradinio svorio  beveik du kartus – jei tiksliai, keturiasdešimt aštuoniais procentais. Kame čia mėšlas pakastas? Bukai žiūrėjau į „eksponatus“ ir bandžiau sučiupti besprūstančią mintį. Atrodo, supratau. Maniau, kad supratau.
Dėl žemės gravitacijos sumažėjimo, atmosferos svoris taip pat sumažėjo tiek pat kartų. Vadinasi, ir jos slėgis... „Jomajo“ – pagalvojau, mėgdžiodamas Darių. „O tai reiškia... “
O tai reiškė, kad mus dabar veikė toks atmosferos slėgis, lyg būtume kalnuose  penkių su puse – šešių kilometrų aukštyje. Reiškia, kad net normalus mūsų kraujo spaudimas mūsų visų kūnus veikė taip, lyg įprastomis sąlygomis būtų stipriai padidėjęs. Man tai kas – aš didžiąją dalį atostogų praleisdavau, kopdamas į kalnus, manęs tuo neišgąsdinsi. Neturėdavau problemų iki šešių kilometrų aukščio. Todėl ir dabar neturiu. Darius, mačiau, taip pat ne koks kriošena, pasportavęs vyrukas. O štai Linai šis atmosferos slėgio sumažėjimas atsiliepė. Ir spėjau, kad toliau bus tik blogiau.
Grįžau pas Liną.
- Na kaip, ar tau geriau?
- Taip, skausmas kiek atlėgo, nors visai ir nepraėjo, - paaiškino. Buvo nusikamavusi ir tai aiškiai matėsi.
- Lina, tada tau reikia kraujospūdį mažinančių vaistų, - patariau. Tačiau tuo mano išsamios medicininės žinios ir baigėsi. – Ar gaudaisi toje srityje bent kiek?
Ji linktelėjo galvą.
- Begydydama tėtį, jau pasidariau pusiau profesionalė, - ji liūdnai šyptelėjo. - Pradėsiu nuo diuretikų, nes nemanau, kad čia rasčiau pačių efektyviausių vaistų, tačiau jei jie nepadės, reikės vaistinėje  pasiieškoti rimtesnių, - pažiūrėjo į mane. - Nueisiu ir susirasiu vaistų spintoje. Tiesa,... Kęstai, ar tu seniai pažįsti Darių?
Trūktelėjau pečiais. Nemaniau, kad turiu lyg per išpažintį jai viską iškloti. Ypač apie pažintį su juo.
- Juk sakei, kad draugas. Ar ne su juo vakar kartu gėrėt?
- Lina, kiek tau metų? – paklausiau, bet pamatęs jos sutrikimą, pratęsiau. – A-a, supratau, nepyk.  Tai negi tu per dvidešimt... -  pamąsčiau kokį tinkamą skaičių pasirinkti. - ... tris nugyventus  metus nė karto nesi padariusi išvados, kad ne visada geriausia išeitis yra žinoti tiesą? Tikrą tiesą. A?
Ji kiek sumišo, įdėmiai į mane pažiūrėjo ir pagalvojo.
- Ačiū tau, - tyliai pratarė.
- Už ką?
- Nesvarbu. Už viską.
Gūžtelėjau. Pradėjau galvoti apie tai, ko reikės imtis, jei Linai nepadės vaistai.

Antradienis  10. 40  - 11. 05

- Kęstai! Jomajo!
Duslus balsas girdėjosi kažkur pastato viduje. Keista – man atrodė, kad Darius buvo lauke, nes nebuvau pastebėjęs, kad būtų sugrįžęs. Nuėjau ieškoti, kur jis čia klykauja.
- Kęstai, suski, ateini čia!
Susigaudžiau, kad balsas sklinda iš kambario, kur šiąnakt miegojo Lina. Nuėjau ten. Kažkas krebždėjo už durų į gretimą patalpą. Paklebenau rankeną. Uždaryta.
- Ar nėra rakto duryse? – atskriejo Dariaus balsas iš kitos durų pusės.
- Ne.
- Tada pasitrauk į šalį!
Tik spėjau atšokti į šoną, kai durys staiga atsilapojo ir į vidų kone įvirto Darius. Aš klausiamai į jį pažiūrėjau. Jis trūktelėjo pečiais.
- Tingėjau eiti per aplinkui, - paaiškino. – Čia, pasirodo, kažkoks sandėlys, jomajo. Lauko durys taip pat neatlaikė.  Bet tik pažiūrėk kiek ten visko, - atsisukęs nukreipė į patalpą prožektoriaus šviesą. – Štai, net ir deguonies balionų yra. Ne veltui sakiau, kad reikėtų ateičiai pasirūpinti deguonimi.
- Nieko tu apie deguonį nesakei, - paprieštaravau. Nesu dar toks sklerotikas, kad neprisiminčiau kas buvo daugų daugiausiai prieš pusdienį.
Darius įsistebeilijo į mane.
- Nesakiau? – pasitikslino. – Vadinasi, pagalvojau. Ar yra esminis skirtumas?
Nepradėjau ginčytis. Jis kiek patylėjo.
- Gal jau galim ruoštis? – paklausė.
- Mums reikėtų pasirinkti įrankių bei medžiagų, kad bažnyčioje galėtumėm susimeistrauti svyruoklę, - nepiktai užakcentavau paskutinį žodį. Bebaigiant pusryčius, Lina mums jau buvo papasakojusi kas per daiktas yra ta Fuko švytuoklė ir kam ji yra skirta.
Aš kažką lyg per miglą prisiminiau. Buvau įsitikinęs, kad tai dar mokyklinių žinių kursas, tačiau jau esu pastebėjęs, kad nenaudojamos žinios turi savybę pasimiršti.
- Šaipykis, šaipykis. – atsišaukė Darius. – Pats, kaip pastebėjau, su tuo Fuksu irgi nelabai pažįstamas... Beje, Kęstai, kaip tau atrodo, gal galėtumėm prieš važiuojant į bažnyčią palėkti iki mano garažo. Gautųsi nedidelis pusės kilometro lankstas. Ten turiu įvairių dalykėlių, kurių mums ateityje tikrai prireiks. Tik, - jis apsidairė. – reikėtų kokio masyvaus daikto spynai nudaužti, nes namuose neberadau sušiktų raktų. Toks jausmas, kad per butą bus praėjęs taifūnas ir iššlavęs pačius reikalingiausius daiktus.
Aš ištraukiau iš kišenės paties Dariaus man duotus raktus. Apie pistoletą kol kas nutylėjau.
- Ar ne apie šituos kalbi?
Jis nustebo.
- Va, šitai ir yra tikrų tikriausia šventvagystė, - suburbėjo, tiesdamas ranką.
- Jei ką, tai pats man juos atidavei, - nuraminau.
- Pats?... Tau?... Jomajo, – jis pasikrapštė pakaušį. – Tai gal galėtum priminti ir už kokius nuopelnus?
Trūktelėjau pečiais. Atsakymo nežinojau. Pasisėdėjimas prie butelio juk joks nuopelnas, ar ne? Ar apokalipsės išvakarėse, man nežinant, kažkas pasikeitė?

Antradienis  11. 05 - 12. 05

Nuo sienos atsargiai nuplėšiau didžiulį plakatą, reklamuojantį asmeninės higienos taisykles. Kokios dar taisyklės, po paraliais? Juk apokalipsė jau visai ant nosies. Ne dantų priežiūra dabar reikia rūpintis, o sveiku kailiu.
Apverstą plakatą pasiguldęs ant grindų, pasinaudodamas švirkšto adata, siūlu bei pieštuku, nubraižiau apie metro skersmens apskritimą. Vienintele tiese padalinau skritulį pusiau. Kiek ilgiau užgaišau, kol eksperimentuodamas su įvairių ilgių „skriestuvu“, atmatavau ir ant lanko brūkšniais sužymėjau padalas, ketvirtį apskritimo dalinančias į tris lygias dalis. Ties pirmos valandos atžyma užrašiau skaičių „2“, o padalinęs atstumą pusiau – skaičių „1“. Per tiek valandų nurodytu atstumu turėjo pasislinkti švytuoklės svyravimas, žemei sukantis įprastu greičiu.
Surinkau ir į kuprinę sukroviau įvairius daiktus, kurių mums galėtų prireikti.
Karstą su mirusiuoju į automobilį paguldėme taip pat, kaip ir vežant tuščią karstą, - siauresnioji dalis galinės hečbeko sėdynės vis dar tebebuvo atlenkta. Darius pakėlė priekinės keleivio sėdynės atlošą, kuris buvo nulenktas į priekį, kad pasiruoštų sau vietą. Kadangi karstas visiškai nebetilpo į automobilį, bagažinės dangtį pririšau su virvagaliu. Darius atsisėdo šalia manęs, o Lina – man už nugaros.
Pajudėjau nuo ligoninės. Žibintų nejungiau. Darius, tarsi šturmanas, iš atminties man aiškino, kur važiuoti, o aš paklusniai vykdžiau jo komandas. Važiuojant žmonių nesimatė, tik kelis kartus mačiau greitai judančius nedidelius padarus. Greičiausiai tai buvo katės arba šunys.
Galiausiai sustojome prie ilgos eilės mūrinių garažų boksų. Darius paliepė man stebėti aplinką, o pats pasišviesdamas nedideliu prožektoriumi, kurio šviesą prislopino keliskart perlenkta marlės skiaute, nuėjo į garažą. Netrukus jis iš ten pradėjo nešti į bagažinę dėžes. Jų buvo daug ir pačių įvairiausių dydžių. Jis taip pat atnešė glėbį plytų, kibirą, kokius keturis automobilinius akumuliatorius. Galiausiai atnešė ir šalia karsto paguldė kelias medines kartis, panašias į grindjuostes. Atrodė, kad į bagažinę sunešė ir sukrovė ne mažiau kaip pusę  garažo. Kai atsisėdo į mašiną, pasėdėjo kokią minutę užmerkęs akis, ir atsiduso:
- Atrodo paėmiau viską, važiuojam.

Antradienis  12. 05  - 12. 35

Po kelių minučių mes jau buvome prie bažnyčios. Pro atvirus vartus ties pagrindiniu įėjimu įvažiavome į erdvų kiemą ir žolynu nuriedėjome prie zakristijos, į priešingą pastato pusę. Pakeliui į bažnyčią nieko gyvo nepastebėjome.
Tamsoje bažnyčia man pasirodė labai įspūdingai ir šiek tiek bauginančiai. Išlipus iš mašinos  nupurtė nemaloni vėsa ir nejučia kilo mintis, kad artėja ne vasara, o ruduo. Ir dar tas vėjas. Jis nebuvo labai stiprus, tačiau juntamas. Galėjau matyti, kaip linguoja medžių šakos ir lapai.
Durys į zakristiją buvo užrakintos, todėl nužingsniavome aplink pastatą prie paradinių durų. Darius į mane žvilgtelėjo, bet aš ir be jo žvilgsnio supratau – kažkam reikėjo nueiti į žvalgybą.
- Gal tu nueisi, Dariau? Paskolinsiu žiūronus, – pasiūliau, prisiminęs sau duotą pažadą.
Jis neprieštaravo, tačiau kažkaip įtartinai į mane pažiūrėjo. Aš padaviau žiūronus, jis juos prisitvirtino, tyliai švilptelėjo ir atsargiai pravėręs masyvias duris, be garso įslinko į vidų. Belaukiant laikas slinko labai pamažu. Galiausiai, po kokio ketvirčio amžinybės jis išėjo laukan ir tyliai pratarė:
- Švaru, eime.
Kol Dariaus nebuvo, mes su Lina persimetėme keliais žodžiais ir nusprendėme, kad pirmiausia reikia susikonstruoti švytuoklę. Kol nuleisime karstą į rūsį, atsisveikinsime su mirusiuoju, praeis nemažai laiko, vadinasi jau galėtumėm žinoti tam tikrus rezultatus. Nors atrodė, kad laiko turime daug ir nieko ypatingo nevyksta, tačiau mano nuomonė buvo tokia, kad geriau be reikalo negaišti. Lyg tarp kitko, Linai pasakiau, kad ji visada pagal galimybes būtų šalia manęs.
Iš grįžusio Dariaus atėmiau žiūronus, kad ir kaip jis to nenorėjo. Lina prilaikė praviras duris, o mes su Dariumi įnešėme karstą. Įėjęs į vidų iš karto įvertinau maldos namų didingumą, nors supratau, kad šviesoje dalis tos didybės greičiausiai nublanktų. Linos batelių kulniukai kaukšėjo į medines grindis ir, kad ir kaip ji stengėsi atsargiai vaikščioti, garso aidas tarsi peiliu raižė tylą.

Antradienis  12. 35  - 14. 10

Apėjome bažnyčios salę iš visų pusių, ieškodami tinkamiausios vietos švytuoklei, kol galiausiai apsistojome ties šita vieta . Nieko geresnio nesugalvojome.
Stovėjome salėje, centriniame praėjime, ne pačiame centre, o kiek arčiau altoriaus, ir užvertę galvas žiūrėjome į tašką, kur buvo pritvirtintos puošnios juostos, kurios buvo nuvestos į salės šonus ir pririštos kažkur prie kolonų. Nežinojau ar tos juostos turi kokį nors specifinį pavadinimą. Aukštis iki pakabinimo taško buvo ne mažiau šešių metrų. Bet galėjo būti ir dešimt. Tokioje didžiulėje erdvėje ir dar tamsoje atstumą nustatyti buvo labai sunku.
- Gal jomis užlipti? Atrištumėm nuo šoninių pritvirtinimo vietų... – pasiūlė Darius. – Kiek jau čia mes besveriam? O ten viršuje prie kilpos pririštumėm šilkinę virvę.
- Galim pabandyti, juk kitos išeities neturime. Nebent bandytume ieškoti kelio į palėpę ir surasti, kurioje vietoje tas strypas nuleidžiamas į apačią? Bet tai padaryti spėsime, jei juostos kartais neatlaikytų, - iš esmės pritariau Dariui. Juk tamsoje ir nepažįstamoje vietoje užduotis pasunkėja kelis kartus. Bepigu po namus šmirinėti tamsoje, kur viskas žinoma. – Tu nueik į tą pusę, - mostelėjau ranka. – ir nupjauk laikiklius.
Paliečiau Linos petį, duodamas ženklą, kad ji sektų paskui mane, o pats nuslinkau į priešingą pusę. Su peiliu nupjoviau juostą laikančius pritvirtinimus.
Kad ir kaip nenorėjau, bet supratau, kad kopti į viršų teks man. Aš buvau lengvesnis. Lina buvo dar lengvesnė, bet šis darbas, akivaizdu, buvo ne jai. Suėmiau abi juostas ir pašokęs į viršų, pasikabinau ir pasimuisčiau. Atlaikė. Ką gi, tikėsimės geriausio.
Su Dariumi nuėjome iki mašinos ir, susimetę į kuprinę, pasiėmėme būtinus daiktus. Atsinešėme ir kibirą su plytomis. Išvyniojau maždaug dešimties milimetrų storio pintos virvės ritinį, laisvą jos galą įsikandau į dantis, į kišenę įsimečiau aštrų peilį, slankiojančia geležte. Pamąstęs, ar viską susirinkau, pradėjau sliuogti juostomis, suimtomis į krūvą.
Pusiaukelėje dingtelėjo mintis, kas bus, jei juostos nutrūks man esant prie viršaus, tačiau trauktis jau buvo vėlu. Kai prilipau iki pat viršaus, pamačiau, kad juostos pririštos prie gana didelio žiedo, į kurį galėjau įsikibti ranka. Per žiedą pervėriau virvės galą ir ranka per kelis kartus jį pertempiau žemyn, kol jis pasiekė grindis. Tuomet su peiliu nuo žiedo nupjoviau visas juostas. Jos nusklendė apačion ir aš pasičiupęs už virvės, nusileidau žemyn.
Prie vieno virvės galo pririšau ploną bet stiprią šilkinę virvutę, o Darius už kito virvės galo traukė ją tol, kol palubėje per žiedą buvo visiškai ištraukta storoji virvė. Tuomet virvės galą pririšo prie masyvaus suolo kojos.
Prie kibiro dugno, ties centru, su superklijais priklijavau lazeriuką, jį įjungiau ir apvyniojau su lipnia juosta, kad neišsijungtų. Kibiro rankeną pririšau prie virvutės, į jį dėl svorio įdėjau tris plytas. Pririšau šiek tiek per žemai, todėl Dariui paliepiau nueiti ir patempus perrišti virvę. Kai visi paruošiamieji darbai buvo atlikti, švytuoklę galėjome laikyti baigta.
Tada atsargiai atlenkiau į save kibirą, iškėliau jį gerokai virš galvos, ir, atsilošęs, paleidau švytuoti praėjime išilgai ėjimo krypties. Lengviau atsidusau pamatęs, jog net kokiais keturiasdešimt penkiais laipsniais pasikeitus svyravimo krypčiai, kibiras neturėtų liesti suolų. Atsiguliau ant grindų ir ciferblatą apie jo centre įsmeigtą švirkšto adatą pasukau taip, kad lazerio brėžiama linija daugmaž sutaptų su nubrėžta skersmens linija. Ant ciferblato krašto dėl visa ko paguldžiau likusią plytą. Mobiliajame telefone įjungiau laikmatį.
- Viskas, - pasakiau atsipūsdamas, - galim tęsti laidotuves. Tu žinai, pro kur patenkama į rūsį?
Darius linktelėjo. Tačiau tuoj pat apsižvalgė, užsimerkė ir užvertė galvą, tarytum bandydamas prisiminti seniai matytą ir primirštą vaizdą. Tada mostelėjo ranka į kairę pusę.
- Ten yra nava. Joje uždengtas dangčiu ir yra patekimas į rūsį. Visi nuslinkome ta kryptimi. Darius atkėlė dangtį ir mes, nešdami karstą, nulipome laiptais. Rūsyje buvo gana erdvu ir vėsu. Pastatėme karstą rūsio gale ir sustingome ramybės būsenoje, netrukdydami Linai.
Po kokių penkiolikos minučių aš pasisukau eiti.
- Palauk, nešokinėk, - sudraudė Darius. – Leisk jai atsisveikinti. Gal žodį kokį tarsi?
Aš papurčiau galvą.
- Tada, jei jūs neprieštarausit... – jis atsikrenkštė, paguldė savo prožektorių ant žemės šalia kojų ir, sunėręs pirštus, susikrovė abi rankas ant klyno. – Gyvenimas – labai trapus dalykas,... jo...
„majo“ – nevalingai užbaigiau mintyse. – „Ir ko jis čia išlindo su savo kalbom? Kas bus kai jis pradės keiktis ir vartoti sau įprastus žodžius? Tiesiog gaila Linos. “
Darius tęsė:
- ... mums atseikėta tiek, kiek kažkam atrodė esant būtina. Ginčytis būtų beprasmiška, o gal net neverta. Juk, iš tikro, niekas iš mūsų nežino, kas mūsų laukia toje kelionėje, į kurią kiekvienas kažkada būsime pakviestas. Žvelgdamas į šio žmogaus pradėtą vaisių, - jis pasisuko į Liną. – labai gražų vaisių, aš negaliu galvoti kitaip negu, kad ir šis žmogus buvo gražus. Gražus tiek savo išore, tiek ir vidumi. Tikiuosi,... mes visi tikimės, kad dangaus karalystė jam bus atlaidi ir palanki visomis prasmėmis. Amen.
Lina susigraudino. Aš su palengvėjimu atsidusau. Negalėjau mintyse Dariaus nepagirti. Gera kalba. Iki šiol dar neteko susidurti su atveju, kad ką nors būtų sugraudinę netinkami žodžiai. Jis persižegnojo. Susigraudinusi Lina taip pat.
- O tu? – Darius pažvelgė į mane.
- Aš saikingai netikintis, jeigu ką, – paaiškinau.
- A-a-a, suprantu. – jis nepuolė priekaištauti. - Bet juk kažkuo juk tiki, ar ne?
- Aišku, tikiu, - sutikau. – Žmoniškumu.
Pažvelgiau į Darių. Jis atlaikė mano žvilgsnį, nors, kaip man pasirodė, truputį pasimetė.
Kažkodėl manęs neapleido mintis, kad jis nėra tas, kuo dedasi. Priėjusi Lina pabučiavo į skruostą Dariui, o paskui man.
- Ačiū jums abiems, labai, - ištarė.
Po to nedrąsiai įsikibo man į parankę. Pasukome laiptų link.
Ir tada kažkur viršuje virš mūsų galvų pasigirdo duslus šūvis. Pajutau, kaip Lina krūptelėjo.

Antradienis  14. 10  - 14. 35

Iš karto, lyg susitarę, visi užgesinome savo prožektorius. Lėtai pradėjau kopti laiptais. Dabar dėl Dariaus ir Linos nebijojau – pro niekur kitur iš rūsio jie pabėgti negalėjo.
Atsargiai iškišau galvą virš grindų paviršiaus ir greitai puslankiu apmečiau salę. Nepastebėjau nieko įtartino. Greičiausiai, bus nukritęs lazeriukas. Absoliučioje tyloje net ir nedidelio daikto trinktelėjimas į kietą daiktą, turėtų būti gerai girdimas. Apie kibirą mintį atmečiau iš karto – jei būtų nutrūkusi virvė, garsas būtų mažų mažiausiai, kaip granatos sprogimas. Tačiau pasistiebęs pamačiau, jog lazerio šviesa ritmingai ant grindų braižo raudonas linijas. Dėl viso pikto uždengiau liuką ir atsargiai nuslinkau pasieniu iki zakristijos. Tik pravėrus duris, į nosį mušė intensyvus salstelėjęs kvapas. „Po paraliais. Čia gal kokios dujos? “ – išsigandau. Tačiau susiprotėjau, kad į buityje naudojamų dujų kvapą buvo visai nepanašu. Ir iš kur čia galėtų būti dujos? „Gal kas nori bažnyčią iškelti į orą? Atsisveikinimui, taip sakant. “ Pašiurpęs slinkau pasieniais ir, bebaigiant ratu apsukti patalpą, po padu kažkas sutraškėjo. „Po velnių! Ar tik aš pats ir neiškelsiu jos į orą? “ Tačiau nieko neįvyko. Įjungiau prožektorių. Atsargiai pakėliau koją. Pasilenkiau ir pakėliau sumindytą daiktą nuo žemės. Susprogusio oro gaiviklio flakono liekanos. Tpfu, mėšlas.
Grįžau prie įėjimo į rūsį ir, pakėlęs dangtį, pakviečiau Darių ir Liną. Nuėjome prie švytuoklės. Žvilgtelėjau į laikmatį. Buvo praėjusios keturiasdešimt trys minutės.
Normaliomis sąlygomis švytuoklės trajektorija per keturiasdešimt aštuonias minutes turėjo pasislinkti per atstumą, lygų dviem ciferblato minutėms. Jau mačiau, kad kažkas yra ne taip. Praėjus dar keturioms minutėms, kai švytuoklės lazerio trajektorija kirto ciferblatą toliau nei trijų minučių padala, supratau, kad Darius buvo teisus.
Žemė sukosi daugiau nei pusantro karto didesniu greičiu. Išgirdau kaip Darius stovėdamas šalia manęs tyliai nusikeikė. Tačiau tuoj pat užvertė akis į viršų ir persižegnojo.
Mintyse pažadėjau sau, kad po kelių valandų dar kartą grįšiu čia apsižiūrėti. Rezultatai galėjo būti kiek iškraipyti dėl to, kad nepakankamai tiksliai galėjo būti įrengta pati švytuoklė, o ir kampo pokytis buvo pernelyg mažas, kad daryti kažkokias tai apibendrinančias išvadas. Kitas vaizdas bus kai lazerio spindulys bus nuėjęs bent jau šeštadalį apskritimo. Tada ir tendencijos aiškiau pasirodys. Mintyse nesunkiai suskaičiavau, kad jeigu žemė iš tikrųjų sukasi pusantro karto greičiau, tai turėtų būti maždaug po pustrečios valandos nuo švytuoklės paleidimo momento.
Žvilgtelėjau į telefoną ir užfiksavau laiką. Buvo keturiolika valandų trisdešimt penkios minutės.
Reikėtų sugrįžti čia maždaug penkiolika minučių po ketvirtos valandos.

Antradienis  14. 35  - 15. 45

Linos sveikata dar pablogėjo. Tiesa, aš taip pat pradėjau jausti tarsi kažkokį nestiprų maudimą krūtinėje. Vos tik grįžome iš bažnyčios, šnektelėjau su Dariumi. Pasakiau, kad Linos sveikata, o gal net ir gyvybė pavojuje ir kažką reikia daryti. Darius pasiūlė jai pakvėpuoti deguonimi. Pasakiau, kad ne tame bėda ir kad tai problemos neišspręs. Atvirkščiai, grynu deguonimi kvėpuoti pavojinga. Reikia kažką sugalvoti, kad aplink ją galima būtų sukelti slėgį. Tačiau kaip tai padaryti? Liepiau Dariui pamąstyti, aš taip pat pažadėjau pagalvoti ir kai pavalgysim, nuspręsim kieno planas geresnis bei imsimės priemonių.
Lina išgėrė kažkokių stipresnių vaistų ir dabar jautėsi truputį geriau. Mes sėdėjome prie stalo ir pietavome. Paprašiau Dariaus, kad jis bevalgydamas pagarsintų savąją įvykių versiją, kas čia vyksta su žeme ir visais mumis. Jau tapo įprasta, kai mūsų pasisėdėjimai bevalgant prie stalo, tapo ir teorijų aptarimu.
Jis pasičiupo nuo stalo pomidorą ir kišenėje susirado pieštuką.
- Žiūrėkite, įsivaizduokite, kad pomidoras - tai žemė.
Tada pieštuko bukuoju galu dūrė pomidorui į šoną. Tas iš karto nepasidavė. O kai pasidavė – suplyšo, bet ne ten, kur reikėjo. Tarsi koks geizeris iš plyšio  trykštelėjo išnokusio vaisiaus sultys. Tiesiai Dariui į veidą.
Šis apstulbo.
- Nu, bet...  Jomajo, - žvilgtelėjo į Liną, paskui į mane, tarsi laukdamas užuojautos. – Ot suskis, ar ne?
Lina prunkštelėjo.
Darius nusilaižė veidą, kiek pasiekė su liežuviu. Likusią dalį nusišluostė į rankovę. Užmatęs, kad suspaustą pomidorą tebelaiko saujoje, staigiu judesiu nutėškė ant grindų. Delną nusivalė į megztinį.
- Žinok, ne kas kitas, o pats ant jo ir paslysi, - įspėjau.
- Nekarksėk, bo iš tikrųjų prikarksėsi. Ar į sieną būtų buvę geriau? – paklausė, ir pamatęs, kad nesiruošiu atsakyti, reziumavo. – Taigi, kad ne.
Tada pasiėmė nuo stalo mandariną, o pieštuką pakeitė iš kažkur susižvejotu vielos gabalu, panašiu į virbalą. Ir įdūrė mandarinui į šoną. Šį kartą laimingai.
- Įsivaizduokite, kad virbalas tai tarsi kokia lanksti bambagyslė, na, tarsi šlanga, per kurią išsiurbiama žemės materija. Jums juk žinoma, kad didžioji žemės tūrio dalis yra skystos būklės?
Linktelėjau, tačiau ne su viskuo norėjau sutikti.
- Nesąmonė, ta bambagyslė, kad ir kas ji būtų, trukdytų žemei suktis, stabdytų ją. O dabar yra atvirkščiai. – skubiai paprieštaravau. Bet čia pat susivokiau. – Tai mėšlas... Antarktida... ar ne?
- O-o-o, žiūrėk tu man! Pradedi mąstyti, - pagyrė Darius. – Aš čia tik patikrinau, ar dar nemiegi. Nes vėpsai, tarsi aplinkui nieko nematydamas ir nesuvokdamas. Bet, turbūt, man taip tik pasirodė... Taip, Antarktida, ... jomajo.
Jis ištraukė virbalą ir įgrūdo į mandarino apačią.
- Žemės sukimosi ašies tęsinys. Jeigu padaryti prielaidą, kad bambagyslė pakankamai lanksti, tai ji taipogi neturėtų trukdyti ir žemei skrieti apie saulę.
Tada jis paprašė manęs surasti ir atnešti popierius su jo atliktais skaičiavimais. Paėmiau nuo palangės ir padaviau jam. Jis pasklaidė popierius.
- Atlikau šiuos skaičiavimus pačioje pradžioje, kai tik buvo paskelbta evakuacija. Norėjau sužinoti, kas gautųsi, jei, tarkim, bambagyslės, arba pavadinkime ją tuneliu, skersmuo būtų  apie kilometrą, o medžiaga būtų siurbiama greičiu, kuris daugmaž lygus dviem trečdaliams šviesos greičio. Gavau, kad, - jis akimis ieškojo reikalingo skaičiaus. – Va,  per parą būtų išsiurbiama maksimum vienas ir dvi dešimtosios procento žemės rutulio tūrio. Tačiau tai nesiderina su tuo, ką stebime, sverdami daiktus, ar ne? Svoris mažėja žymiai greičiau. Ne mažiau dešimt procentų per parą.
Jis pasikasė pakaušį.
- Vadinasi, - čia jis padarė kažkokius aritmetinius veiksmus. – kanalo skerspjūvio plotas turėtų būti apie dešimt kartų didesnis, o tai reiškia... O-o-o, ... suskis! Kas tai per monstras, jomajo? Jo skersmuo turėtų būti ne mažiau trijų kilometrų.
Ir apstulbęs pažiūrėjo į mane. Lyg aš dėl visko būčiau kaltas.
Mačiau, kad Linai taip pat iškilo klausimų.
- Jei tai būtų tiesa, kodėl niekas nesustabdė to monstro, neuždarė to kanalo? – paklausė ji.
- Nesustabdė, sakai? Chm, trys kilometrai ... Man kažkodėl atrodo, kad tie, kas dar, galbūt, būtų galėję tai padaryti, iškeliavo pirmu reisu nespėję įsigyti net bilietų... Ir galėčiau iš bet ko lažintis, kad ne savo noru, che, che.
Mane taip pat kamavo vienas klausimas. Tiksliau, kamavo daug klausimų, bet šis šiuo metu buvo svarbiausias. Iš tikrųjų, net nežinojau ar nesibijau sužinoti tikrą tiesą.
- Dariau, o kas ... pagal tave... kitame bambagyslės gale, - paklausiau.
- Na, čia tai pats paprasčiausias klausimas, - atsakė kramtydamas dešros gabalą. Tada pakėlė galvą ir įsmeigė akis tiesiai į mane. – Net neabejoju, kad juodoji skylė. Kaip dabar madinga sakyti – juodoji bedugnė.