Būsena

Šypsaisi savo nuogais padais.
Per traiškanotą kelią, namų nematyti.
Kauno ir ryto saulės dueto sinchronas,
Balkonas.
Ryto benamis –  venuolis, liūdesio kapitonas
Pro langą jis girdi, kaip kukčioju
Dėl rytinio idealizmo ir benamio tylaus tragizmo.
Gal parukyti, tyliai verkti, nieko nesakyti
Gryno oro įkvėpti, miesto rytinę panoramą mylėti,
Sinatros klausyti, laiku atgalios grįžti,
Su Dali tapyti ir Antano Garšvos lifte „Baltą drobulę“ skaityti.
Daug cukrinio oro ir realybės minoro.
Aš ne šešiasdešimtųjų vaikas, paauglys, jaunuolis,
O 21a. hado palikuonis.
Nežinia ar rėkti, klykti,  laimę taupyti
Kavos puodelius daužyti, nes
Amžių labirinte pasiklysti.
Tyliai, kad niekas neišgirstų.
Jo sienos sugeria
Tą mažą,  didelės sielos verkimą, (nes tai juk)
Revoliucijos ir sąjūdžio nersuradimas, tragiškas pasiklydimas.
Senolės sielos slėpimas,
Lieka tik kavos gėrimas ir tylus smerkimas,
Tam,  kad liktum neįdentifikuotas- praeities ir laiko infiltruotas.