Saugu

Akiduobėse sustingo vaškas
liovės banguoti ežero giesmė
skleidusi ilgesio kvapą
ir prisiminimus
apie bekraštę erdvę
kurią senis įžvelgdavo
kuomet plūdurai žaidę su vėju
lyg vaikai kieme plėsdami įkarštį
užriaumodavo senio kauluose
lyg lašišų spiečius per nerštą
prieš srovę jo širdyje
sugėrus savimi aukos nuolankumą
kai ši šoka gyvenimą
lyg balerina paskutinį šokį ant šukių kranto
kai oras per stiprus gyvybės
formą palaikantis pėdsakas
kuriuo senis bandė užkrėsti ir mane
net gulėdamas karste
kaip saulėje iškepęs sliekas
bet kartu gyvas
nes nuo jo sklido
bangų žaismas kuriantis spąstus
dygstančiai gėlei manyje
atveriančiai pakylą šuoliui
kurį patyręs nurimsti
lyg po neršto
kuomet ikrai radę prieglobstį tarp akmenų ir lapijos
slepiasi saugūs nuo laiko srovės
bet tai buvo tuomet
nes po to kai pirmutinis grumstas
subyrėjo į karsto dangtį
ištirpo manyje metai
užmarštis ir naujos kryptys
įvėlė į žavesnę klajonę
kraunant klotin saldesnių sulčių nektarą
kuriuo girdžiau senamiesčių troškulį ir save
bet manęs laukė
stebint nakčiai mano tylą
pagaliau aš pajėgiau užuosti
ištisus metus klajojusį
lig akių gilumos pažįstamą
bet tiek kartų atstumtą
tabako kvapą
įklampinusį mane iki kelių dumble
tartum kartuvė
bangoms savižudėms sugauti
net jaunystės įdegį veide
todėl kupinas šauksmo
stebėjau kaip valas malšina troškulį
kaip raibsta sutema
ir sminga
lyg ietis į banguojantį kūną
išsilaisvinusį gimimui
naujų garsų gama
išgėrus lig dugno dumblių nykimą
ir ežero švytėjimą horizonte
net nesitikint jog senio kantrybė
išgėrusi tylą vis dar laukia
kukliame karste iriantis
prieš srovę į mane
kad kartu saugioje senio valtyje
patirtume bespalvių bangų gylį.