Aš – dalgis

Aš taip suplonėjau, sulysau kaip karvė
Per žiemą nei šieno, nei miltų negavus –
Su budėm nugremžė ir šonus nuskvarbė,
Lyg kūnu aš būčiau juodai negalavęs.

Manęs nereikėjo botagais kapoti,
Aš pjoviau žolynus ir varstą kiečiausią,
Tik koks nutrūktgalvis stipruolis be proto
Į akmenis kietus man ašmenis šiaušė.

Kieme su tintuvais vėl kalė ir taisė,
Nudailino vietą išlaužtą giliausiai,
Kabino į šaką, į saulėtą skraistę,
O patys šešėly šlamėjimo klausės.

Aš gero pasauly esu tiek padaręs,
Kad šimtą vežimų be vargo prikrautum,
Pamėgau aš pievą nudailintą, švarią,
Kur karšty upelis gurgėdavo srautu.

Senuoliai, kur ryto geresnio nelaukė –
Mirties beprasmybę iš manęs suklostė,
Bet džiūstančios žolės ant nukirsto lauko,
Mums mena ne mirtį, o džiaugsmą ir sotę.

Aš neglaudžiau nieko prie savęs, žinojau
Charakterį savo be gailesčio kietą,
Tik kūtės pastogėj ramiai peržiemojęs,
Suimdavau glėbin kas buvo žadėta.

Man teko ir kraujo ragauti, ir triukšmo,
Kai kirsdavau paukščiui netyčia per kojas,
Ar rėždavau kruviną vasaros brūkšnį,
Per varlę kur gaudė muses išsižiojus.

Juk mano gyvenimo viso kelionė
Į gėrį, į švarą pakrypus lig galo –
Ir saulėj sužibę nugrėbstyti kloniai –
Tai mano jaunystės dienų idealas.

Poetiškai sielai aš geležio šmotas –
Many neįžvelgia nei gėrio, nei blogio –
Nelygu asketas be galo dievotas,
Iš žiedo tekūręs tik valgomą uogą.