Kai praeitis atsigręžia veidu

kai polėkis
trauka
po gaisro rimsta
ir vėtrai pavyksta
ištrinti keletą minučių
iš atminties
jausmas primena save ateidamas nakčiai
lyg kaimyninėse kapinėse
paminklą žibalu aplaisčiusi buvusi meilužė
jog dar degtų santykių grožis
išsiskyrimui minėti
ji šėlsta
kol norai neapleidžia
buvusio šokio tikėjimo
tuomet
bijanti kopti į padegtas kapines
ir ji ištrūkusi šoka
apie meilės trapumą
ir kokį paveikslą nutapę ketino žūti
kol deglą pajėgė laikyti
pirštai
iš kurių dygo horizontas
sodai
apraizgę visumą šaknimis.