Mūza tremtyje

vien tyloje
tikėjimo spalvos išblunka
ir staltiesė aplipusi
žvynais
įgauna naują veidą
lyg užsikimšus kaminui
kai norisi ištrūkti
bet takais plūsta minia
ištirti žaizdą
tad išėjimai aklinai užkirsti
ant langų mirštančiųjų portretai
kuriems šypsotis lemta
praeities
o aplink dar morkos
ir žolės kvapai
apraizgę mūzos nuovargio
liepsna
išdegintas raukšles
kurios gilėjo verčiant
dainuoti
įkalinus prie radiatoriaus
ir badaujant
tikint jog alkis
lyg kurmis išraus šviesos
šventės dainą
tik tu kaip šuo
nutraukta koja
tik urzgia
ir graso prieiti
arčiau
todėl ir išvyta į gatvę
prieglobstį
kaimyno palapinėje radai
ir vėl tyla
rūstus galingųjų triūsas
sunkūs žingsniai vienatvės koridoriais
užpildė sužeisto kamieno
tylą ugnimi
vėliau kai gailestis
užtvindė
įleidau į namus
tik lukštą
kai neaiški kilmė
dūzgia viduje
o akyse chirurgai raižo
kasdienybę
iš jausmų likučių.