(ne)viena

mėnulis palydi namo, seka paskui, nenuleidi akių nuo jo veido, matai, kaip jis pokštaudamas pasislepia už vieno kito daugiaaukščio, trumpam ten stabteli, o po to kyšteli geltoną snukutį ir vėl rieda paskui, čia kliūdamas už belapių šakų, kurios brūkšteli jam skruostą, čia įsipainiodamas stulpų laiduose ar paskambindamas bažnyčios varpą
gera grįžti namo ne vienai