Ryto aušra
atrakino meldų akis
skleidėsi bangų žiedas
atrydamas saulę ir žuvies skonį
įsipynusį stemplės plaukeliuose
stovėjome su seniu
įklimpę iki kelių dumble
kaip kartuvės bangoms
savižudėms sugauti
stebėdami kai plūdurais
žaidžia vėjas
kapodamas lyg mėsą snapu
plastiko spalvą
o senis vis spjaudė
smilkstantį tabaką
nuo lūpų žaizdos
įkvėpdamas tylą
išeidami žadėjome grįžti
bent kartą
iškvėpuoti lig dugno dumblių
nykimą
tik senis užgeso pirmas
gulėjo kaimo pakraštyje
apleistos sodybos kieme
kukliame karste
ant dviejų kėdžių
toks liesas
lyg saulėje išdžiūvęs sliekas
lydimas džiūstančių meškerykočių
be laimikio
pripučiamos valties
kaip plaučiai be oro suglebusios
ir žarijų pėdsakų lūpose.