Nepritapėlė (66)

Prisiminiau, rodos, dar prieš metus labai norėjau sužinoti, kas yra paprastoji magija. Aš tiek į ją įnikau, kad nė nepastebėjau, kaip ėmiau prarasti laiko sąvoką. Smegenys būdavo tiek apkrautos nauja patirtimi, kad čia pat užmiršdavau, apie ką dar vakar su kuo nors kalbėjau ar apie ką mąsčiau. Man pasidarė taip baisu, kad panorėjau kuo greičiau ištrūkti iš to pragaro. Bet magija visgi yra magija – aš nė nepajutau, kaip susipykau su sveiku protu.
Pamenu, kaip labai įdėmiai į mane tada pažiūrėjo Gintas. Dar įdėmiau – vaikai.
-Mama, tu girta?
Aš buvau girta? Manęs čia, šiame kambaryje, kur prie kompų ar teliko sėdėjo trys vyrai, kur buvo lukštenamos saulėgrąžos, manęs nebuvo. Aš ten, savo darbo kambaryje, sėdėjau apsivertusi sausomis knygomis, priešaky blyksėjo kompiuterio monitorius ir mano žvilgsnis buvo nudelbtas į langą. Tenai už jo matėsi kitas namas, kur verda įvairiausias man nepažįstamų žmonių gyvenimas. Va tenai, stadione, bėgiojo seniokas, dar vaikiščias sUposi ant turnikų. O aš savęs net neklausiau, kur aš.
-Ša, mama dirba. Netrukdom. – Tyliai, kas tyliau (gi vyrai nemoka vaikščioti tyliai) prasėlino pro mano duris.
O aš tuo tarpu vis ieškojau atsakymo, tai kas gi vis dėlto ta paprastoji magija. Pamenu, ėmiau blaškytis po kambarį, galvoje netilpo vienintelis klausimas, kaip aš paaiškinsiu savo studentams, kas toji magija. Buvau jau nusprendusi, kad norint susipažinti su magija, reikia pažinti velnią. Tikėjau ir tebetikiu, kad Dievas ir taip daro stebuklus. Jam nereikia pagalbininko. Jis visada žino būdą, kaip išspręsti problemą. Todėl sprogdama iš savęs, vis labiau nerimstanti, lyg karuselės arklys sukausi ratu, kai staiga pamačiau, kaip man priešaky nusileido durų rankena žemyn, paskui atgal sugrįžo į horizontalią padėtį. Eurika!..
Tas ką tik prisimintas durų rankenos linktelėjimas pagaliau man nurodė kryptį, kur turiu ieškoti atsakymo. Staigiai pagriebiau tuščią švarų lapą ir, pamiklinusi tarp pirštų kažkodėl juodos spalvos rašiklį (kontraste gimsta nauja mintis?), puoliau užrašyti mintis paskaitai.
„Štai, sakykime, duryse užstrigo raktas. Tai jau problema, bet tam yra duotas sprendimas: raktą galima ištraukti įkišus adatą ar vielos galą. Lygiai taip pat ir psichologai sako, jog norint išspręsti problemą, reikia paėmus baltą lapą vienoje pusėje parašyti teigiamybes, kitoje neigiamybes. Mano mokytoja Mari visada liepdavo pradėti nuo sąrašo.
Tai kas gi ta paprastoji magija?
Pradėkime nuo išties sunkaus klausimo, bet jis vertas dėmesio: koks gali būti jūsų gyvenimo kely sutiktas žmogus?
Manau, galimi šeši variantai:
1. Nepažįstamas, arba svetimas.
2. Praeivis.
3. Pažįstamas.
4. Bičiulis.
5. Mokytojas.
6. Draugas.
Ir kas toliau? Ogi pirmi trys tipai jus turėtų mažiausiai jaudinti. Jie juk eina ir praeina. Ir vėl eina praeidami. Ratu, nes kitaip negali, kadangi žemė yra apvali. Bet jie kaip vilkai niekada nepalieka pėdsakų. Vadinasi, jei anie eina ir praeina, tai bičiuliai, mokytojai eina ir sustoja, o draugai dar pasilieka. Kam nors.
Savo hipotezei patvirtinti visada remiuosi vaikų mąstymu, nes jie dar nesugadinti stereotipų. Kai aš jų paklausiu, kam atiduos nebereikalingus savo žaislus, jie visada atsako lygiai taip pat:
-Kam nors.
Būtent kam nors reikalingi draugai.
Klausite, o kaip tai susiję su magija? Magu ne gimstama, o tampama. Gimstama tik žmogumi, kuriam vieninteliam iš gyvūnų duotas kalbėjimas. Taip iš lūpų į lūpas perduodama išmintis. Be žodžių yra dar vienas stebuklas - raštas. Jei žmogus ko negirdėjo, jis visada gali perskaityti. Na, o kokį kelią – žodinį ar rašto – pasirinksite norėdami įminti magiją, pirmiausia atsakykite į klausimą, koks jūsų gyvenimo kely gali būti sutiktas žmogus... “
Įsivaizduoju sau patenkinta, kaip nuščiūva auditorija. Vieni viens į kitą besidairantys, kiti sėdi susigūžę, kad neduokdie paklausiu, o aš tuomet (cha, keturiasdešimtmetė jau) imsiu ir užrašysiu lentoje:
„a) draugas, kai su juo bendrauji raštu
ir
b) draugas, kai su juo bendrauji gyvai. Akis į akį.
Prisiminkime „Mažąjį princą“: „susipažinti ir bendrauti galima tik su tokiais žmonėmis, kuriuos prisijaukinate“. Prijaukinti galima draugą raštu per „Facebook‘ą“, „Skype“, SMS žinutėmis ar net laiškais – elektroniniais ir jau kiek primirštais, popieriniais laiškais. Bendravimas raštu ypatingas tuo, kad galima kalbėti ir dar kartą kalbėti nesustojant, savęs nepertraukiant, nekontroliuojant. Čia tarsi stebuklingojo laiko sąvoka išnyksta: kalbėkitės, kada jums norėsis ir kada jums patogu.
Argi tai ne magija?
Atsakymo gali tekti laukti ir po paros, ir po dviejų savaičių. Tereikia pasirinkti sau patogų variantą: arba čia ir dabar, arba kada nors. Kitaip tariant, kada norėsis. Kalbėjimas raštu leidžia pačiam kalbančiajam įsivaizduoti tariamą pašnekovą, kokį jis tik nori. Ir nors tas bendravimas užrašomas ir turi net išliekamąją vertę (nes užrašyta, įprasminta), - vis dėlto tai netikras bendravimas, o tariamas, įsivaizduojamas. Net patogus.
Kodėl? Už rašto galima pasislėpti, nerodyti tikro veido. Galima kaip tik atsiverti, išsakyti viską, ką išties galvojate, tačiau jis netikras todėl, jog jūs nematote rašto žmogaus, jo kūno kalbos, jūs negirdite jo balso ir dėl to jūs gaunate gerą niuksą į paširdžius.
Štai ir iškyla pagrindinis magijos klausimas: kuris jūsų draugas yra tikresnis: ar tas, su kuriuo susirašinėjate, ar tas, kurį sutinkate ir kalbatės akis į akį?
Kalba nuostabi tuo, kad ji – nesusipratimų šaltinis. Draugas, nors su juo bendraujate gal net šiais laikais dažniau raštu nei žodžiu, kadangi vis skubate ir nebeturite laiko, kada besustoti, palyginus su žodžiais, jis iš tikrųjų nėra toks artimas, arba prijaukintas.
Kiekvienas iš mūsų pabandykime įsivaizduoti, kaip susitinkate su draugu ir kaip pradedate kalbą. Juk kūnas pirmiausia išduoda temą, apie ką kalbėsite, tiesa? Šiuo atveju protiniai šablonai, paruošti iš anksto, subliūkšta, nes temą diktuoja pašnekovo elgesys. Tie keisti kurioziški susitikimai sujaudina, suvirpina nenumatytus potyrius, kai, sakykime, kitaip galėjo atsitikti susirašinėjant. Tas visas keitimasis viduje, tas jaučiamas nerimas, susijaudinimas, emocijos, balso išgirdimas, kurio dėka atmintis atgamina dar net seniau matytus vaizdinius ir juos sujungia į visumą, šiuo atveju, bendravimas ne raštu yra daug galingesnis ginklas.
Tačiau nenuvertinkime susirašinėjimo. Kaip jau minėjau, kalbėjimas labai susijęs su situacija. Ir ta situacija ne visada mums palanki. Tuomet bendravimas akis į akį tampa atsargiu, kai, šiuo atveju, raštas gali atlikti skydo vaidmenį. Už rašto pasislėpęs žmogus visada jaučiasi stipresnis, nes turi tam užnugarį. Tuomet jis gali drąsiai sakyti, ką nori, drąsiai gali būti savimi, nes visada įsijungia savisauga: „o jei mes nesusitiksim? “, „o gal mes nesusitiksim? “.
Ir štai pabaigai pasakysiu, iš kur išlenda pavojai. Vis dėlto drąsiai reiškiama mintis būtinai atkreipia į save dėmesį. Ji kartais išdrįsta išsilaisvinti, t. y. pereiti į kitą bendravimo būdą – akis į akį. Ir čia ji išsyk patiria fiasko: bendravimas žodžiu, akis į akį nebesiriša. Dėl šios priežasties, jei bendraujant raštu šis žmogus buvo jums be galo artimas, staiga jis realiai gali pavirsti svetimu ir nebesuprantamu pašnekovu.
Kitaip atsitinka pabendravus žodžiu. Po žodinio kalbėjimo raštiškas kalbėjimas tarsi pasipildo, jei kas nespėta pasakyti žodžiu. Raštiškas kalbėjimas išauga savo pradinį statusą. Jis ima žaisti vaizduote. Tik čia slypi pavojus: bendravimas raštu dažnai iš atminties ištrina žmogaus veidą. Realus žmogus pavirsta tariamu, įsivaizduojamu. O kai išsitrina realus vaizdas, užsimiršta net ir to žmogaus balsas – visa, kas, rodos, visai neseniai buvo taip artima. Čia nebelieka nei jūsų pačių, nei to tariamo žmogaus. Draugo.
Todėl, norint surasti tikrą draugą, reikia turėti daug kantrybės. Tik širdis ir meilė (ne akys ar dar kas) išmoko atskirti tikrą draugą. O tada. Tada pajuntama, kaip nežmoniška šiluma prisipildo jūsų kūnas. Tada siela užgroja pačią gražiausią savo muziką. Tada nebereikalingi jokie žodžiai. Tada vienodai pulsuoja mintys. Ir tik tada išsipildo didžiausias troškimas. Pagaliau galima pasakyti:
-Aš suprantu tave.
Štai kas yra paprastoji magija. “