Vyras baltu gobtuvu

Pakuri krosnelę,
Už lango birbenant lietui.
Šalti vandens lašai,
Teka aprasojusiu stiklu.
Bet staiga tu pamatai,
Vyrą baltu gobtuvu,
Prisiplojusį snukiu,
Į tavo namų langą.

Už stiklo jo tariamų žodžių negirdi,
Tačiau pakvieti jį vidun,
Pažvelgt į degančias liepsnas.
Bet sugriaudėjus perkūnui rūščiam,
Jo balsą savo galvoje išgirsti,
Tau sakantį išdidžiai, -
Nenoriu žiūrėt į liepsneles,
Nenoriu žiūrėt į nieką daugiau.
Į nieką daugiau.
Noriu žiūrėt tik į Tave,
Ir Tavo akyse matyt,
Aistringą ugnies liepsną.

Nesvarbu, kad lauke lyja,
Nesvarbu, kad lauke šalta.
Nesvarbu, kad tu basa,
Tačiau ištipeni laukan,
Per balas purvinas,
Kad galėtum pasiimt,
Jo rankoje laikomą rožę,
Skirtą tik tau vienai.