Paskutinis žodis

        Kaip žmonės ginčijasi? Jeigu tai paprastas ginčas, tai ginčijasi taip - vienas ką nors pasako, o antras bando įrodyti, kad ne taip. Tada vienas sako, kad tikrai taip, o antras - kad jokiu būdu ne taip, o tada vienas… Pastebėjote - iš pradžių vienas, po to antras, paskui vėl vienas, tada jau antras. Pasako ir išklauso priešininką. Ir taip iki tol, kol galutinai abu patiki savo teisumu ir draugiškai atsisveikina.
O kaip vyksta principinis ginčas? Principinis ginčas vyksta taip – abu kalba (tiksliau, šaukia) vienu metu ir priešininką išklauso tik tada, kai baigiasi oras plaučiuose ir įkvepiama nauja jo porcija. Bet tie keli išgirsti žodžiai paskatina tik naujam, jokiais argumentais neparemtam nelabai cenzūrinių žodžių srautui.
Kaip baigiasi principinis ginčas? Jis, savaime suprantama, turi baigtis PASKUTINIU ŽODŽIU. Tik bėda, kad kiekvienas iš besiginčijančių nori tarti tą nelemtą PASKUTINĮ ŽODĮ. Būtent čia ir prasideda ne ginčo pabaiga, o jo kulminacija.
Įsivaizduokite – vienas iš besiginčijančių galų gale tarė PASKUTINĮ ŽODĮ. Jis, žinoma, nesitiki, kad ginčas tuo ir baigsis ir netgi nemaloniai nustebtų, jeigu priešininkas susirinktų savo žaislus ir dingtų iš smėlio dėžės. Juk čia ginčo kulminacija, o ne jo pabaiga, kaip jau minėjau. Priešininkas žaislų nesusirenka, ne – jis taip pat pasako PASKUTINĮ ŽODĮ. Tarp kitko, kai prasideda žaidimas su PASKUTINIU ŽODŽIU, abu jau išklauso vienas kitą, nes PASKUTINIS ŽODIS tam ir yra PASKUTINIS ŽODIS, kad vienas išdidžiai jį tartų, o kitas nuolankiai jį išklausytų. Bet abu nori būti tuo išdidžiuoju PASKUTINIO ŽODŽIO savininku, o ne nuolankiuoju jo išklausytoju.
Taigi – vienas taria PASKUTINĮ ŽODĮ. Tada antras pasako PASKUTINIAUSIĄ ŽODĮ. Po trumpos, bet įtikinančios pauzės pirmasis numeta į priešininko daržą TIKRAI PATĮ PASKUTINĮ ŽODĮ. Antrasis tik pūsteli į ano PASKUTINĮ ŽODĮ, kuris išnyksta kaip dūmas, ir uždeda tiesiai ant pirmojo SUNKŲ AKMENINĮ JAU TIKRAI GALUTINĮ, NEAPSKUNDŽIAMĄ PASKUTINĮ ŽODĮ. Pirmasis apsimeta, kad to AKMENINIO ŽODŽIO nė nebuvo ir trenkia į priešininką SUNKŲ GELEŽINĮ VISIŠKAI PASKUTINIAUSIĄ GALUTINIAUSIĄ ŽODŽIAUSIĄ. Antrasis pritrenktas, bet dar gyvas. Jis griebiasi paskutinio kozirio – išeina lauk, tarpdury atsisukdamas greitai taria trumpą, bet iki begalybės SUNKŲ JAU TOKĮ PASKUTINĮ ŽODĮ, KAD PASKUTINESNIO IR BŪTI NEGALI, IR NEBUVO, IR NEBUS, ir trenkia durimis. Pirmasis nedurnas – jis elgiasi lygiai tai pat. Kiekvienas išeina, iki širdies gelmių įsitikinęs, kad būtent jis, o ne anas liurbis tarė PASKUTINĮ ŽODĮ. Abu laižo per smakrą varvančias saldžias teisingumo ašaras ir mintyse priešininką sutrina į dulkes, ne – ne į dulkes, o į molekules, gal net atomus. Sutrynę iki atomų, trina toliau, užmiršę, kad suskaldžius atomą, vyksta grandininė branduolinė reakcija. Reakcija įvyksta – ir pakyla virš pasaulio žaižaruojantis atominio sprogimo kamuolys, kuris plečiasi, plečiasi ir galų gale lėtai išsisklaido į radioaktyvių dulkių debesį, uždengiantį Saulę. Sutemsta. Į žemę atslenka vakaras, po jo – naktis.