Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pirštais perbraukiu odinį viršelį, po kuriuo slepiasi nešvarūs lapai. Tuose lapuose - išblukusios raidės, raidėse  - netaisyklingi tarpai. Pro juos švilpia toks aitrus karštis, kad neištveriu ir paleidžiu tą seną knygą į šermukšnio medį, paukščiai galės išragauti kraują primenančius žodžius nelyginant šermukšnio uogas. Važiuoju milžiniškame sunkvežimyje, prisisegu saugos diržą ir toliau laidau savo turtą ant Lietuvos žemės. Griozdiška mašina birzgia į dvasią ir į ausis, veža tiesiai, be jokių posūkių. Greitkelis turbūt, bet man tai nerūpi, mėgstu greitį. O dar labiau mėgstu važiuot atbulomis, todėl vietos man gyvenime visada atsiranda. Vėjas keikiasi ant veido pro atidarą sunkvežimio langą ir aš pagaliau apsisprendžiu, ką dar reikėtų išmesti, kad priartėčiau prie visiškos laisvės. Iš dėžės ištraukiu žudiką arlekino veidu ir pradedu jį smaugti, o mano vairuotojui tai pasirodo neapsakomai juokinga:

– Kodėl jūs juokiatės?
– Aš visai nesijuokiu!
– Bet aš girdėjau.
– Girdėjote ką?
– Kaip jūs juokėtės!
– Aš nusičiaudėjau.
– Jūs laikote mane kvaila?
– O jūs mane?
– Jūs absurdiškas.


    Žudikas muistosi mano rankose, darosi mėlynas, o aš tirpstu iš pasitenkinimo. Ne Dievas aš ir ne šventoji, tad kodėl nenusišypsoti tiesiai į prismaugtojo vargšo veidą ir dar prispjaudyt į akis, kad prieš mirtį pasaulio nebematytų. Žudikas atsuka man kairįjį žandą, o aš jam patariu ir dešinįjį atsukt pagal visus krikščioniškuosius nuostatus. Deja, nejuda iš vietos. Kantrybės netekusi, paleidžiu jį ir nebežinau kur dėtis iš tokio kilniadvasiškumo, juk palikau gyvą. Iškankintas mano rankose tapo besvoris ir aš lengvai jį išmečiau pro atvirą langą kažkur prie degalinės tikėdamasi, kad užsidegs pats.

  Visi kampai, žirniais nubarstyti, kviečia senus priešus priklaupti ir iškentėti varganą piktadario dalią, kad galėtų toliau sau vaikščioti laisvi, bet susitepę. Kalbu apie nenutrūkstamą nykimą, purviną būvį, kuriuo žmonės nesididžiuoja, kai kamuoja sąžinės priekaištai. Atsiduokime išnykimui ir ateis ramybė, velniop valdžią, velniop vėliavas, velniop mus pačius! Velniop ir mane su savo išmetamaisiais daiktais. Atleiskite, trumpam apsimesiu liepos dvidešimt penktosios teroriste, skaičiuojančia viešą popsinę materialystę taip paprastai, kaip paprastai skaičiuojami rankos pirštai. Nors ne, terorizmas – per platus užmojis, geriau apsieisiu tik savimi. Visi ir taip nemirksės, nekvėpuos, negaus ir neims, nesimels, nedėkos, nesimylės, nesišypsos, nesiaukos, nevertins, neapglėbs, net nemirs ir neuždirbs, kada skaitys šią žinią.

  Važiuojame toliau, mano vairuotojas pradeda dainuoti. Dievaži, nejau aš viena šiandien tokia liūdna? Iš dėžės išsitraukiu piniginę ir žiūriu į ją gailiomis akimis ne dėl to, jog būtų gaila išmesti jos turinį, bet dėl to, kad gaila visų padarinių, kuriuos pridirba pinigai. Kuo mažiau prabangos, tuo geriau. Švyst pro langą vieną kupiūrą, kitą, trečią, tada išberiu centus, o tada ir pačią kišenėtąją. Na ir kas? Ar aš verta nuplakimo? Pinigai manęs negerbia nuolatos palikdami! Šį kartą aš juos aplenkiau.

    Sunkvežimyje pasidarė šalta, susigūžiau ir kreipiausi į dainuojantį vairuotoją:
  – Atleiskite, gal turite degtinės?
  – Žinoma! Kaip aš, mergaite, be degtinės važiuočiau? Esame Kelyje.
    Pasikrapštau po dėžę ir atrandu policininką. Apsikabinam be emocijų, vienas kitą mėgstam tik prie kitų akių. Jis turi labai lakią fantaziją, kurios norėtų atsikratyti, bet ką, žmogau, darysi su tuščia galva gyvenime. Jam neužtenka tylos, neužtenka tik vandens ir duonos, neužtenka pliko medinio gulto, kad jaustųsi tikras. Nereikalingas jis man, kaip ir visiems aplink. Ir iš vis, nevalia minėti policijos vardo be reikalo, kad ją kur galas. Stumteliu pro langą, o jis išskrenda geranoriškai mojuodamas. Man jo negaila, juk dar ir darbo savo atlikti nesugebėjo. Miegojo, kai dėžėje prie jo snaudė žudikas. Abu žiopliai.

    Dėžėje tebėra vagis, bet jis... nepavogė mano piniginės. Išsitraukiu jį ir man nusvyra rankos. Suprantu, kad jis per klaidą pataikė visai ne į tą dėžę. Negaliu jo išmesti! Vagis turi mano širdį, likčiau beširdė. Tyliai patraukiu jį į pašonę ir užklijuoju burną lipnia juosta.
    – Dabar būsi mano įkaitas.
    Vairuotojas:
    – Ką?
    – Ne jums sakiau.
    – Kaip tai ne man?
    – Va taip paprastai – ne jums.
    – Daugiau, mergaite, degtinės jums – nė lašo. 

  Sunkvežimio ratai traiškė ramunes, pravažiavome geležinkelį. Vagis verkė, nes likau beturtė.
2014-04-18 00:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-18 20:53
sorry wrong planet
kam taip juokingai vertint
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-18 01:17
Svoloč
Chm.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą