Pavėluota evakuacija (3)

Sekmadienis 23. 50  - Pirmadienis 1. 45

Mašinų stovėjimo aikštelėje slinkau tarpueiliu tarp įvairiausių automobilių ir ieškojau tokio, kuris galbūt tiktų. Apie automobilį mintis atėjo jau senokai, bet kaip bebūtų keista, miesto gatvėse, kurias praėjau, nė vieno tinkamo nesimatė, nes jau mintyse buvau atmetęs galimybę bandyti užvesti benzininį ar dyzelinį variklį. Nežinojau, kaip pokyčiai žemėje gali paveikti kuro padavimo sistemą, todėl baiminausi gaisro ar net sprogimo. Automechanikas buvau prastas.
Bevaikštinėdamas, praėjau pro savo namą, tačiau nesiryžau užeiti. Kam? Jame buvau jau senokai, ar verta apokalipsės akivaizdoje aitrinti širdį prisiminimais? Nieko svarbaus juose nėra. Nupėdinau tolyn. Štai tuomet ir pagalvojau apie tą aikštelę. Ji buvo įrengta atokiau nuo centrinės gatvės, apsupta daugiaaukščių namų ir apšviesta vienišu šviestuvu, kuris stypsojo šalia ištuštėjusios sargo būdelės. Čia stovėjo apie trisdešimt automobilių. Galiausiai, jau ties eilės galu prožektorius ant vienos mašinos apšvietė į elektros kištuką panašų ženklą. Radau! Apžiūrėjau mašiną nuodugniau. Galėtų būti mažesnė. Tačiau ar turiu iš ko rinktis? Įlipau į saloną. Raktelio spynelėje nebuvo, bet buvau matęs filmuose, kaip yra sprendžiama panaši problema. Pistoleto rankena sulaužiau plastmasinę apdailą ir ištraukęs laidus iš spynelės juos tarpusavyje sujungiau. Įjungiau priekinio važiavimo pavarą ir palengva nuspaudžiau akceleratorių. Automobilis negarsiai suburzgė ir truputį pajudėjo iš vietos. Gerai, tam kartui pakaks. Sustojau, vėl atjungiau laidus ir užkišau juos į skirtingas puses, kad mažiau matytųsi. Ne kažin kokia apsauga, bet vis vien.
Išlipęs nupėdinau ir atsidariau bagažinės dangtį. Norėjau patikrinti, ar prireikus rasiu būtinų įrankių. Viskas buvo gerai -  bagažinėje stovėjo nemaža įrankių dėžė, šalia gulėjo tvarkingai paguldytas hidraulinis keltuvas.
Jau norėjau čiupti už dangčio, kad jį uždaryčiau, bet pakėlęs akis pamačiau priešais stovinčiame name šviečiantį langą. Trečiame aukšte. Kūną nevalingai nukratė šiurpas. Galėjau garantuoti, kad visai neseniai name visi langai buvo tamsūs.
Langas buvo užtrauktas užuolaida, tačiau matėsi kaip jame išryškėjo tamsus siluetas. Negalėjau suprasti, ar žmogus stovi į langą pasisukęs priekiu, ar užpakaliu. Po kelių minučių žmogysta lėtai sumosavo ranka, lyg baidydama nuo savęs musę. Iš vienos pusės, po to - iš kitos. Po minutės šviesa lange užgeso.
Kokios dar musės tokiu metu? Jos dar neatbudusios iš po žiemos miego. Tada dingtelėjo mintis, priversdama pasijusti dar nejaukiau - jis kažkam davė sutartą ženklą.
Kiek įmanoma tyliau užtrenkiau dangtį. Net nežinojau, kaip reikėtų dabar elgtis. Nusprendžiau, kad Linai kol kas nieko nesakysiu, o toliau matysim. Tada pasukau „namų“ link. Dar kartą atsisukęs žvilgtelėjau, kad įsidėmėčiau langą buto, kuriame kažkas gyveno. Kūnas buvo išpiltas šalto prakaito. Bekeliaujant atgal, porą kartų man pasidingojo, kad vėl akies krašteliu mačiau judesį, tačiau nebuvau tvirtai tuo įsitikinęs. Galbūt, dariausi paranojiškas. Jau buvau bepraeinąs pro prekybos centrą, bet sukirbėjo nauja mintis. Trečią kartą  per šiandien dieną įėjau į parduotuvės  salę. Šį kartą vėl nedegiau šviesos.
Jaučiausi jau kaip namie. Pakankamai gerai žinojau, kur kas guli. Pasiėmiau nemažą kuprinę ir prikimšau į ją negendančių maisto produktų, bei įvairių gėrimų. Įsimečiau žiebtuvėlių bei degtukų, degaus skysčio, kitų daiktų, kurių gali prireikti ateityje. Kuprinę įkėliau į baldine plokšte aptvertą vietą, kur anksčiau sėdėdavo viena iš kasininkių, ir jau norėjau spūdinti lauk, tačiau prie durų sustojau lyg įkastas. Lauke, prieš išėjimo duris, išsišiepęs tupėjo didžiulis rudas šuo.
Žmogus, matyt, taip sutvertas, kad pavojaus akivaizdoje pirmiausia galvoja apie blogiausius dalykus. Aš pirmiausia pagalvojau, kad šis šuo, sergsti duris, gavęs komandą iš šeimininko. Šeimininkas gi, tuo metu kur nors daro negerus dalykus. O jei tas „kur nors“ yra ligoninėje? Kas tada?
Tekinom pasileidau gilyn į salę, susiradau dar vieną kuprinę ir pasukau prie mėsos produktų. Iš vitrinos spėriai rinkau ir kroviau į kuprinę didžiulius mėsgalius, kumpius arba vien kaulus, ant kurių mėsos beveik nebuvo. Bus gerai, kai reikės laimėti laiko. Buvau spėjęs suvokti, kad tokių neprašytų svečių  su laiku gali tik daugėti. Užsiverčiau kuprinę ant pečių, į rankas pasiėmiau dar porą mėsos gabalų ir nukūriau išėjimo link.
Pravėręs duris, šuniui po kojom nutėškiau mėsos gabalą. Jis lėtai pasilenkė, apuostė, pastumdė snukiu, tačiau neėdė. Apstulbau. Čia dabar kas? Netinkamai paserviruota? Ar porcijos dydis neįprastas? Numečiau antrą. Galbūt skanesnis. Nė velnio. Šį kartą šuo į mėsgalį tik abejingai dėbtelėjo.
Kadangi nebežinojau ko griebtis, o laiko gaišimas galėjo būti pragaištingas, išėjau pro duris ir pasieniu nuslinkau į tamsą. Grįstoje aikštelėje ties pastato galu išlupau vieną nedidelę grindinio trinkelę. Pasukau ligoninės link, tačiau užmačiau, kad šuo atsilikęs per kokis penkis žingsnius seka mane iš paskos.
- Geras šunelis, - užkalbinau, vis mąstydamas, kada jis man kibs į gerklę. – Rudas. Vadinsiu tave Rudžiu, gerai?
Jis neprieštaravo. Tačiau ir toliau bindzeno man iš paskos. Neapsikentęs neaiškios situacijos, žengtelėjau prie jo. Jis nebėgo. Man lėtai prislinkus per ištiestos rankos atstumą, urgztelėjo ir visu kūnu prisiplojo prie žemės. Atsargiai ištiesiau ranką jam prie nosies. Jis ją apuostė ir lyžtelėjo. Tada jau be baimės paglosčiau jo keterą ir užausius. Supratau, kad įsigijau draugą. Vadinasi, šeimininko arti neturėtų būti.
Trasą atgal į ligoninę pasirinkau tokią, kuria dar nė karto nėjau, nors ir nejauku buvo spūdinti neapšviestomis vietomis.
Galiausiai pasiekiau vietą iš kurios jau matėsi ligoninė ir, užlindęs už gretimai stūksančio namo kampo, palaukiau kokias penkias minutes akylai dairydamasis. Rudis ramiai tupėjo per žingsnį nuo manęs. Nieko įtartino nepastebėjęs, patraukiau į pastatą. Pačiupau už rankenos ir norėjau kuo tyliau atidaryti duris, tačiau jos nepasidavė.
Durys buvo užrakintos iš vidaus.

Pirmadienis 1. 45  - 2. 50

Dar kartą paklebenau rankeną. Prisiminiau, kad būdamas viduje duris visada užrakindavau „prancūziška“ spyna, kuria galima užrakinti iš vidaus be rakto. Ką visa tai reiškia? Liną palikau miegančią, o ir manęs juk viduje nėra. Kas ten šeimininkauja?
Į galvą lindo įvairios mintys. Ar tai reiškia, kad Lina dabar pavojuje? Tačiau už durų nesigirdėjo jokio triukšmo. Nuėjau aplink pastatą, tikrindamas ar nėra atidarytų langų. Vieną langą radau paliktą mikroventiliacijos padėtyje – varčia, stumdoma ranka, truputį judėjo ir baladojosi. Pamaniau, kad įdėjęs šiek tiek pastangų, turėčiau sugebėti jį atidaryti. Rudis lakstė netoliese.
Kaip tik tuo metu išgirdau kažkokį įtartiną garsą kitoje pastato pusėje, šuo lodamas pasileido ton pusėn, apibėgdamas pastatą iš kairės. Aš nuskubėjau į dešinę. Ties pastato kampu luktelėjau, pasigirdo artėjantys žingsniai ir netrukus į mano glėbį įvirto įsibrovėlis. Užsimojau, norėdamas jam trenkti trinkele, kurią vis tebelaikiau rankoje, tačiau paskutinę akimirką susilaikiau – pažinau Liną.
- Ką tu čia veiki? – užrikau. Sukilo apmaudas – žmogus, kuriuo bandau pasirūpinti, man dar tampo nervus.
- Kęstai? Ačiū dievui, čia tu! – ji virpėdama prisiglaudė prie manęs. – Jau maniau, kad išprotėsiu.
Ar begalėjau ant jos pykti? Rudis atbėgęs ir tas pradėjo glaustytis abiem apie kojas. Protingas šuo.
Nuėjome prie atviro lango, pro kurį išlipo Lina.
- Aš tave kilstelsiu, o tu įlipsi į vidų. Paskui įleisi mane.
- Kodėl? – ji nesuprato.
- Žinai geresnį būdą patekti vidun?
Ji gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą. Pakėliau ją, ji įsitvėrė lango rėmų ir šmurkštelėjo į vidų o aš nupėdinau prie laukinių durų.
Rudžio į vidų neleidau – tegu saugo mus iš lauko.
„Valgomajame“ užkaičiau virdulį, ruošiausi užplikyti Linai mėtų arbatos, kad ji apsiramintų. Kol užvirė vanduo, ji man papasakojo, kas čia atsitiko. Ji prabudo nuo triukšmo. Kažkas trinktelėjo į skardinę lango palangę, o paskui į stiklą. Ji pamanė, kad kažkas nori įlipti pro langą. Neišgirdusi, kad aš kažkaip reaguoju į triukšmą, ji nuėjo manęs žadinti, nes manė, kad miegu gretimoje patalpoje.
“Aha, štai tavo melas ir iššifruotas” – nelinksmai pagalvojau.
Tačiau ji niekur manęs nerado. Supanikavo. Pirmiausiai nubėgo užrakinti laukinių durų, o paskui žvalgėsi pro langus ar nepamatys ką nors įtartino.
Po gero pusvalandžio ji, nors ir sunkiai, įžiūrėjo žmogų ilgai stypsojusį prie gretimo namo ir pasukusį ligoninės link.
- Kodėl nepagalvojai, kad ten galiu būti aš? – susidomėjau.
- Tamsoje aš nieko neįžiūrėjau, mačiau tik tamsų siluetą. Tu niekada juk nestoviniuodavai priėjęs pastato. Antra, tu dar niekada nesi parėjęs iš tos pusės, kur mačiau tą žmogų. Be to, nors tu mane laikai kvailele, aš supratau,  kad mums būnant parduotuvėje, tu kažką pastebėjai. Ir tai tau nelabai patiko.
- Iš kur taip viską gerai žinai? – susirūpinęs pasmalsavau.
- Iki tol tu visada vaikščiojai apšviesta gatve, - tyliai pratarė Lina ir pažvelgė man į akis. - O tada grįžome kažkokiais užkaboriais.
Ką gi, iš principo įtikinama. Supratau, kad apie šviesą lange tikrai jai nesakysiu. Ji dabar ir taip pilna įvairių  fobijų. Tačiau turėjau prisipažinti, kad turima informacija ir man dirgino nervus. Taip ramiai, kaip iki šiol, po miestą vaikštinėti nebegalėsiu.
Kaip toliau rutuliojosi įvykiai šiame pastate supratau ir be pasakojimo. Nesupratau tik vieno - kaip ir kur ji būtų pabėgusi nuo šuns?
Ji nustebusi į mane pažvelgė ir pasakė, kad jokio šuns pro langą nepastebėjo.
Sėdėdami gėrėm arbatą, ji jau buvo apsiraminusi ir ją pastebimai pradėjo lenkti nuovargis.
- Žinai apie ką aš mąsčiau stovėdama ir drebėdama prie lango? – ji paklausė tyliai. Nesulaukusi atsakymo tęsė. – Aš mąsčiau apie tai, kad štai aš jau susitaikiau su mintimi, kad mes mirsim, tačiau taip norėtųsi prieš mirtį nors trumpam pamatyti saulę.
- Saulę? – perklausiau. -  Ko galėčiau tikėtis iš tavęs, jeigu ją parodysiu?
- Visko, ko tik panorėsi, …  - pažadėjo rimta veido išraiška ir siurbtelėjo arbatos.
“Bet nė nesvajok“- mintyse linksmai užbaigiau jos frazę.
- Sutarta, - užtvirtinau.
Po penkių minučių ji jau snaudė, nepatogiai įsitaisiusi ant kėdės. Pamėginau įsivaizduoti, ką jai teko patirti per pastarąsias dienas. Baisu. Paėmiau iš jos rankų tuščią puodelį, pastačiau ant stalo. Tada pakėliau ją ant rankų. Ji rankomis apsivijo mano kaklą. Nunešiau ir atsargiai paguldžiau į lovą, kaip ir pirmą kartą apkamšiau.
- Visko, ko tik panorėsi, brangusis, - ištarė Lina.
Jau norėjau atsakyti, kad supratau ir man tas tinka, tačiau pažvelgęs į ją, nusprendžiau, kad neverta.
Lina kalbėjo per miegus.