Išeinu.
Lyg pasaulio fragmentas,
mažesnis už žiogą,
įstrigęs bažnyčios varpų griausme,
šventadieniais pakylantis
trumpam į dangų
lyg laisvė egzistuotų.
Miriau naktį
žvaigždėtą.
Miriau.
Nevartojau.
Keliai apleido,
pasukom skirtingai.
paslapčia mačiau,
kaip naktimis įskaudintos mergaitės
pavirsta dulksna, kedenančia
pavargusių medžių veidus.
Vandenynai nenuplaus kaltės,
priskretusios vietoj
sielos ar proto.
pakrantės akmenėliai godžiai rijo
nuogų moterų žavesį.
Suklupęs į jūrą
verkei
lyg pamišęs
lyg vaikais
lyg vanduo nuplautų kaltę
užstrigusią gerklėje.
Sūrios bangos apsivijo
kulkšnis.
Mačiau kaip tą naktį virš kopų
gaivia dulksnia iškirtai.