Pavėluota evakuacija (1)

Penktadienis  4. 45

Automobilio žibintų šviesa atsargiai glostė kelią. Salone skambėjo trisdešimtmetė „ELO“ daina, aš tyliai niūniavau jai pritardamas. Ši grupė buvo viena iš mano tėvo mėgstamiausių ir aš jau nepamenu, kaip tarp mano mėgstamiausios muzikos įrašų įsimaišė ši seniena. Greičiausiai, jau po tėvo žūties. Tačiau ir man ji patiko.
Ilgų kelionių metu dažniausiai taip ir elgdavausi – vieną po kitos leisdavau kompaktinius diskus su sena gera muzika. Sąvoka „gera“, žinoma, subjektyvi. Tuo metu mintimis nuklysdavau į jaunystę ir kelias neprailgdavo. Ech, jaunystė, tai ne dabartiniai trisdešimt penkeri metai.
Pagaliau aš jau beveik namuose – važiavau be ilgesnio poilsio ne mažiau vienuolikos valandų. Pagalvojau, kad pirmiausia, ką padarysiu grįžęs namo, tai pasiruošiu karštą vonią. Visą penktadienį pradrybsosiu lovoje. Artėjantis savaitgalis bei išeiginės dar labiau pataisė nuotaiką.
Tuoj turėjo baigtis asfaltas, po jo - trumpas ruožas žvyruoto kelio, sukančio puslankiu į kairę, palei upės slėnį. Niekas dorai nežinojo, kodėl liko tas žvyrkelis. Senesni gyventojai juokavo, kad partijos šulams (kelias buvo asfaltuojamas dar sovietmečiu) reikėjo asfaltu padengti privažiavimus iki vasarnamių, todėl šiam keliui ir pritrūko. Vėliau, jau nepriklausomybės laikais, pinigų niekas už ačiū nedalino, o gal ir dalino, tik savivaldybė nesugebėjo pasiimti. O jei ir sugebėjo pasiimti, greičiausiai išleido kitiems tikslams. Žodžiu, žvyrkelis taip ir liko žvyrkeliu.
Man tai nekėlė didelių nepatogumų. Daugiausiai laiko praleisdavau komandiruotėse, Rusijos verslininkams teikdamas finansų draudimo konsultacijas, todėl važinėdavau šiuo keliu itin retai. Skraidyti lėktuvais man kažkodėl nepatiko. O važiuodamas visada prisimindavau šią vietą ir sulėtindavau greitį. Septyniasdešimt kilometrų per valandą - visai saugus greitis.
Užgrojo „Confusion“. Aš sustaugiau pritardamas ir abiem kojomis sumušiau į taktą. Matyt, sudirbo nuovargis. Apie akceleratorių po padu  pagalvojau jau po laiko, kai automobilis visai neklausydamas vairo, slydo kelkraščio link. Jei  atmintis manęs neapgaudinėjo, toje vietoje buvo kokių trijų - keturių metrų aukščio šlaitas, užsibaigiantis grioviu. 
Nujaučiau, kad griovyje atsidursiu bet kokiu atveju. Tik žybtelėjo mintis – o kaip būtų geriau? Verstis nuo šlaito šonu, ar bandyti nuvažiuoti priekiu? Lyg manęs kas būtų klausęs. Mašina judėjo ten, kur reikėjo jai, tiksliau, kur ją atkakliai stūmė fizikos dėsniai. Galiausiai, automobiliui vis tebeslystant, priekinis dešinysis ratas šlaito kraštą pasiekė gerokai anksčiau, todėl stipriai susukau vairą į dešinę, vis dar tikėdamasis nuriedėti. Automobilis, kaip man pasirodė, trumpam sustingo, lyg neapsispręsdamas ką daryti toliau, o po to viskas įvyko žaibiškai. Mašina, krypuodama tarsi valtis, nėrė žemyn, mano kairysis smilkinys rėžėsi į šoninį stiklą ir aplinkui viskas galutinai aptemo.

Laikas ir data nežinoma

Kai pramerkiau akis, už lango tvyrojo tamsa. Skaudėjo galvą. Abiem rankomis buvau įsikabinęs į vairo viršų, todėl netrukau suprasti, kad esu automobilyje. Buvau nežmoniškai sustiręs nuo šalčio, o kojos taip nutirpusios, kad iš pradžių jų net nejaučiau. Sėdėjau gana nepatogiai, jeigu sėdėjimu galima pavadinti tik tą faktą, kad mano užpakalis lietė automobilio sėdynę. Greičiau jau aš gulėjau užgriuvęs ant vairo, o automobilio galas už manęs buvo labai stipriai pakilęs. Prie sėdynės išsilaikiau tik todėl, kad buvau prisisegęs diržu. Bandžiau susigaudyti kas čia ir kur. Automobilio priekis turbūt įsmigęs į kokią duobę, kitaip ko tam galui taip pasikelti? Pasijudinau šiek tiek į šalis, kad suprasčiau ar mašina nepasiruošusi nerti giliau. Pagalvojau, kad nėra didelio skirtumo – vis tiek iš mašinos neišlipsiu jos nepajudinęs. Iškart suskaudo krūtinėje. Spėjau kad bus lūžę šonkauliai. Bet mašina nė krust. Gerai.
Žvilgtelėjau ten, kur turėtų būti prietaisų skydelis, tačiau ne ką teįžiūrėjau. Ranka užčiuopiau žibintų rankenėlę. Ji buvo įjungtų žibintų padėtyje, tačiau anie nešvietė. Suktelėjau degimo raktelį iki galo. Starteris net nebirbtelėjo o ir skydelyje neužsidegė jokia lemputė. Šūdas!
Kiek laiko aš čia?
Kur aš?
Atsegiau diržą. Kaire ranka pravėriau dureles. Prisilaikydamas rankomis už vairo, įverčiau kūną į atsivėrusią angą, nusistvėręs už slenksčio o vėliau už atidarytų durelių  ir besispirdamas sunkiai klausančiomis kojomis pabandžiau iššliaužti iš mašinos.
Praėjo ištisa amžinybė kol galutinai iš jos išsiropščiau. Ilgą laiko tarpą pragulėjau persisvėręs per slenkstį ir laukdamas, kol atitirps kojos. Išgriuvęs ant šlaito, atsiverčiau ant nugaros ir truputį ramiai pagulėjau besiilsėdamas, bet vos tik atsistojau, čiuožtelėjau žemyn ir iki kelių įsmukau į šaltą vandenį. Iškart užėmė žadą, tačiau tai, turbūt, prablaivė galvą. Vėl per vargus įsirioglinau į mašiną ir iš daiktadėžės pasiėmiau dujinį pistoletą bei rankiniu būdu pakraunamą prožektorių. Jo man prireiks. Pagrabinėjęs ant grindų, radau nuo keleivio sėdynės nučiuožusį mobilų telefoną. Aišku, išsikrovusį.
Kabindamasis už žolės kuokštų, šiaip ne taip užsikeberiojau ant kelio. Pasukau miesto link. Eiti buvo kažkaip nepatogu, net nesupratau kame bėda,  ir jau po kokio trečio žingsnio kluptelėjau. Pašviečiau prožektoriumi sau po kojom. Žvyrkelis kažkoks keistas – lyg ant jo kas būtų pribarstęs įvairaus dydžio akmenukų. Prožektoriaus šviesa nubaidžiau tamsą nuo didesnio ploto. Šūdas! Visas žvyrkelis buvo sėte nusėtas akmenukais! Ne mažesniais, nei žirnio dydžio. Tai štai kodėl aš atsidūriau griovyje! Tai nors šiek tiek paglostė mano, kaip vairuotojo savimeilę.
Atmintis grįžo palaipsniui. Pradžioje smulkiomis nuotrupomis, atskirais epizodais iš kelionės, kol,  galiausiai, prieš akis praslinko mano nusivertimas nuo šlaito.
Pėdinau keliu, kas keletą žingsnių stabteldamas ir įsiklausydamas į aplinką. Miestelį gaubė tyla. Aišku, tai juk ne koks didmiestis – pustrečio tūkstančio gyventojų. Taip pat suprantama, kad dabar gili naktis, tačiau net ir naktimis miestelyje visada atsirasdavo pavienių triukšmo šaltinių – vienur suburgzdavo automobilis, kitur sukiauksėdavo signalizacija, ar amtelėdavo užsimiegojęs šuo. Dabar aplinkui viešpatavo absoliuti tyla.
Kažkas kaukštelėjo į kaktą. Nestipriai. Turbūt koks vabalas bus užsisvajojęs. Nukreipiau aukštyn prožektorių. Na, to tai jau per daug! Prieš akis ore kabojo akmenukas. O gal riešutas. Bet iš kur? Priartinau prožektorių prie pat. Bakstelėjau pirštu. Nieko. Tada suėmiau dviem pirštais, žvilgtelėjau iš arčiau ir stipriai suspaudžiau. Visgi akmenukas. Akmuo skraiduolis? Kas čia vyksta? Man jau varžteliai atsisukinėti pradeda, ar ką?
Išsitraukiau iš kišenės raktų ryšulį. Atsitūpęs rakto galu pakrapščiau susigulėjusį žvyrą. Ką tik atsiradę smulkūs grūdeliai iš karto buvo nupūsti į šoną. Keista, vėjo juk nebuvo. Ar buvo, tik aš jo nejaučiau? Pasisukau taip, kad kryptis kurlink nuskrido iškapstytas žvyras, būtų man už nugaros ir tiesiai prieš save ištiesta ranka vėl pagremžiau raktu kelią. Šį kartą smulkaus žvyro kruopelės pakilusios nuo žemės atsimušė man į krūtinę. Atsistojau ir ranka perbraukiau per striukę. Žvyro grūdeliai taip ir liko kaboti ore. Jie nei kilo į viršų, nei leidosi. Kuo toliau, tuo įdomiau.
Kulniavau, atsargiai dėliodamas pėdas, kartas nuo karto vis suklupdamas. Batuose šliurpsėjo vanduo. Jau įžvelgiau pirmuosius miestelio namus. Palei gatvę švietė žibintai, tačiau namų langai buvo tamsūs. Dangus buvo aptrauktas tamsiais debesimis, nesimatė nei žvaigždžių, nei jokios properšos. Gerai, kad nelijo. Stūmiausi į priekį kartas nuo karto atsigręždamas atgal, norėdamas įsitikinti ar kas neatvažiuoja iš paskos.
Pro galvą praskriejo kažkas, panašus į alaus butelio kamštelį. Vėjo vis dar nejaučiau. Ir tuomet sustojau, lyg įbestas. Per nugarą nubėgo šiurpuliukas.
Gerai, tarkim, vieną dalyką jau supratau. Ant žvyrkelio niekas nieko nepripylė. Atvirkščiai - kažkas iššlavė palaidus smulkesnius akmenukus, palikdamas tik sunkesnius. Bet kas? Ir kam?
Atskrido marsiečiai ir su dulkių siurbliu susiurbė? Cha, šmaikštu.

Maždaug po pusvalandžio.

Slinkau koridoriumi ištiesęs į priekį pistoletą. Ar maža kas. Jau buvau praėjęs gerą trečdalį pagrindinės gatvės ir niekur nepastebėjau jokios gyvybės. Čia užsukau todėl, kad pro langą mačiau judant šešėlius, nors langas ir buvo pridengtas kažkokiu audeklu, kad į išorę neprasiskverbtų šviesa. Nepakankamai sandariai. Tai buvo ligoninė. Tyliai prisėlinau prie durų, už kurių degė šviesa, mačiau tai pro plyšį apačioje. Staigiai petimi stumtelėjau durų varčią ir įšokau vidun. Šūdas!
Lovoje  miegojo, o gal gulėjo be sąmonės, senyvas vyras su prijungta lašeline, šalia ant kėdės sėdėjo ir paklaikusiu žvilgsniu į mane žiūrėjo moteris. Riksmas sustingo jos gerklėje – matyt pagalvojo, kad vis vien niekas jos neišgirs tik prižadins miegantįjį. Susitvardė.
Nuleidau pistoletą, susigrūdau jį už diržo ir gestu parodžiau, kad apgailestauju.
- Atsiprašau, - išspaudžiau judesio patvirtinimui ir apsidairiau. – Ar jūs čia vieni?
Moteris po truputį atitoko nuo patirto šoko. Galbūt, net šiek tiek apsidžiaugė.
- Čia?.. Jūs klausiate ar mes čia vieni? – ji karčiai šyptelėjo. – Mes, turbūt, visame mieste vieni... buvome. Iki šiol.
- Kęstas, būsim pažįstami, - prisistačiau ir linktelėjau į miegantįjį. - Kas jam?
- Miršta, - moteris atsiduso. – Tėtis. Aš Lina.
Linktelėjau. Simpatiška. Šviesiaplaukė. Ne gražuolė, bet būtent simpatiška – joje buvo kažkas tokio, kas vertė prie jos sugrąžinti žvilgsnį. Vėl ir vėl. Nepaisant to, kad greičiausiai ji čia budėjo nebe pirmą parą.
Klestelėjau ant kėdės, stovinčios palatos kampe.
- Lina, kas čia vyksta, po paraliais? Kas vyksta visame mieste, a?
Ji žiūrėjo į mane išpūtusi savo dideles akis. Šį kartą iš nuostabos. Neturėtų būti vyresnė už mane. Akių spalvos neįžiūrėjau – per toli.
- Tai jūs nieko nežinote? Koks jūs laimingas!
- Laimingas? Aš? – pasitikslinau,  matyt per garsiai, nes Lina pridėjo pirštą prie lūpų. Tylesniu balsu tęsiau, - Kažkaip nepastebėjau.  Turbūt iš laimės ir slankioju po miestą su užtaisytu pistoletu.
-  Aš ne apie tai. Jūs turite viltį, - ji žvilgtelėjo į tėvą. - Tiesa ją užmuš. Man tik keista, kad nieko negirdėjote. Šis košmaras tęsiasi jau trečia... ne, jau ketvirta diena. Apie tai skelbė visos žinių tarnybos. Užvakar turėjo baigtis evakuacija.
- Evakuacija? – sunerimau. - Į kur?
- Į Mėnulį, Marsą, kitas planetas. Net nežinau. Žemė evakavosi, Kęstai.
Šūdas. Visas pasaulis evakavosi, kol aš su mašina buvau evakavęsis į pakelės griovį. Tiesiog nuostabu! Bet kodėl?
- Kodėl, Lina? Ar tai kaip nors susiję su žvyru?
Lina atsistojo, apėjo miegančiojo lovą ir pasuko durų link. Pamojo man, kad sekčiau įkandin. Šokas jau buvo praėjęs ir ji elgėsi gana drąsiai. Gal net per drąsiai, ji juk manęs visai nepažinojo. Duris palikome praviras, o patys nuėjome į gretimą patalpą. Atsisėdome ant kėdžių priešais vienas kitą. Aha, akys vis dėlto žalsvos.
- Nenoriu, kad jis išgirstų, jeigu nubus. Tegul taip pat turi viltį. Koks dar žvyras?
Smulkiai papasakojau apie savo atradimą. Lina klausėsi įdėmiai, vis palinguodama galvą.
- Jie dar prieš evakuacijos pradžią numatė, kad taip nutiks. Dabar jau skraido ne tik dulkės ir žvyras, - ji mostelėjo ranka į kabineto kampą.
Žvilgtelėjau. Ten gulėjo krūvelė smulkių daiktų – plastikinio butelio kamštelis, vienkartinė stiklinė, saldainių popierėliai, dar šis bei tas. Du nedideli kamštiniai padėkliukai tiesiog kabojo ore. Ji tęsė:
- Ko gero, jie nemanė, kad viskas vyks taip sparčiai. Tikėkimės, kad jie spėjo išskristi saugiai.
Apmąsčiau, ką išgirdęs.
- Kodėl tu neišvykai kartu su kitais?
Ji trūktelėjo pečiais ir linktelėjo galva gulinčiojo pusėn.
- Dėl jo. Žinai, nem... oi, atsiprašau, - ji delnu užsidengė burną.
Iš karto nesupratau, kodėl ji pasimetė. A-a-a, ji pirmoji pradėjo mane tujinti.
- Nesuk galvos, Lina, viskas gerai. Iš karto norėjau tau pasiūlyti mesti tuos formalumus, - aš padrąsinančiai nusijuokiau. - Tinka?
- Gerai, - ji kiek padvejojo ir liūdnai nusišypsojo. – Iš tiesų, nebėra prieš ką būti mandagiais, ar ne? Nemačiau reikalo kažkur vykti. Dėl ko? Šeimos neturiu, ateitis miglota, o ir tėčio tokioje būsenoje palikti nenorėjau. Bus taip, kaip yra lemta.
”Bus taip kaip lemta”. Aš daug kartų esu girdėjęs šiuos žodžius. Iš pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Bėdai ištikus, taip sakydavo visi, kurie arba tuo iš tikro tikėjo, arba nenorėjo ar tingėjo ką nors keisti. Nežinojau ar tai tiesa. Nebuvau fatalistas.
- Kiek laiko tu čia? Ar ką nors valgei?
- Aš nenoriu valgyti. Gal... nebent gerti. Trupučiuką... Čia nebėra vandens. Turbūt visame mieste nebėra.
Ji nemokėjo meluoti. Absoliučiai. Atsistojau.
- Tu dabar eik pas tėtį, aš trumpam išeisiu. Greitai grįšiu. Tikiuosi.
Įžvelgiau nebylų klausimą Linos akyse. Tuo metu atrodė, kad ją suprantu. Absoliuti vienatvė gniuždo, o mes jau kaip ir pažįstami. Šiek tiek. Jei tiksliau, lygiai tiek, kiek užtektų laikytis vienas kito, esant tokioms aplinkybėms. Tačiau nežinojau ką jai atsakyti. Ir iš kur galėjau žinoti, kas manęs laukia mieste? Paklausiau:
- Tu čia už mane geriau gaudaisi situacijoje. Kaip manai, kiek laiko mes dar turime?
- Manau, kad parą tai tikrai. Štai, dar tik kempinėlė nuskrido, - ji mostelėjo į kabineto kampą ir trūktelėjo pečiais. - Gal dvi... o gal ir savaitę. Kas žino?
- Tada aš tikrai grįšiu. Jei tik prievarta nebūsiu evakuotas kur nors į kosmosą. Bet kiek suprantu, man tas negresia, ar ne? – mirktelėjau. Tada priėjau visai arti ir pažiūrėjau tiesiai į akis. - Kaip aš galiu negrįžti? Jei teisingai supratau, tai tu esi vienintelė, galinti nors kažką papasakoti apie tai, kas čia vyksta. O aš negaliu pakęsti, kai ko nors nesuprantu.
Jai akivaizdžiai palengvėjo. Tačiau jos akyse vėl šmėkštelėjo išgąstis.
- Tavo galva! - šūktelėjo. – Tu sužeistas? Eime, sutvarstysiu žaizdą.
- Niekis, vėliau, - be ceremonijų nukirtau. Bet čia pat atlyžau. - Kai grįšiu. O dabar bėk.
Žvilgsniu nusekiau nueinančią Liną, bet nesusivaldžiau ir šūktelėjau:
– Lina?
Tarpduryje ji atsigręžė.
- Kuri šiandien diena? – paklausiau.
- Sekmadienis.
Pirma mintis šmėstelėjusi galvoje buvo ta, kad ji suklydo. Žiauriai. Kiek pamenu, vakar buvo ketvirtadienis. Uždaviau dar vieną klausimą:
- Kiek dabar laiko?
Ji žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos ir tarstelėjo:
- Pusė penkių.
Šį kartą jau panašiau į tiesą.
- Kodėl ik šiol nemiegojai?
Ji nustebusi pakėlė antakius ir kiek padvejojo.
- Pusė penkių dienos, Kęstai, - ji atsiduso. – Jei jau visai tiksliai – šešiolika valandų, trisdešimt dvi minutės. Ir ... aš tave kuo puikiausiai suprantu.
Paskutiniais žodžiais ji, tikriausiai, reagavo į mano atvipusį žandikaulį.
Kiek dar siurprizų man yra paruošta? Išsitraukiau iš už diržo pistoletą ir pasukau lauko durų link.