Miegok

Šiąnakt matau tave miegantį. Taip gera žiūrėti į tavo dailiai nutekintus skruostikaulius, rausvas gundančias lūpas, tarsi šiltas įnokusias avietes. Užlieja ramybė glamonėjanti sielą kaip paslaptinga mėnesiena. Tu miegi gyliai gyliai, kaip kietai įmigusi žiemos šaltyje būna žemė. Ir nebaisu kad tavo kūdikiškos apskritos mėlynos akys pamatys mano panikos žvėriuką kaip stipriai aš noriu tau patikti, lyg globos namų vaikutis baimingai žvelgiantis į kiekvieną užeinančią moterį, slapčia svajojantis pašaukti ją mama.
Pritūpiu šalia ir švelniai švelniai lūpomis paliečiu mielą tavo kaktą, kad jei ir buvo neramių minčių gijų, jos lengvu vėjelio dvelksmu išnyktų..
Galėčiau taip šalia tūnoti visą naktį. Bet tu sujudi atmeti tolyn gražius muzikanto pirštus ir aš pabėgu, kol neužvaldė begalinis noras juos bučiuoti. Goslus, godus, godesnis už nakties aksominę tamsą prarijusią namus ir juose miegančius žmones, miegančius ir nežinančius kodėl kartais naktys būna tokios kerinčiai žvaigždėtos, jog negali netikėti pasakomis. Nes jei tu atsimerktumei visi žvaigždžių sietynai būtų tavo ir mano akyse.. Miegok.