Per amžių kuždesį,
per laiko slėpinį,
naktis,
eini į nežinią,
nešiesi ilgesį,
viltis.
Nors vienas Dievas žino
slaptį tų naktų,
esi ne vienišas,
esi žvaigždelė
tarp žvaigždžių.
Ir nebijai užgest,
ištirpti
ryto aušroje,
ir negana tau degti,
šviesti naktyje.
Tu būsi saulė
ir vaivorykštė danguj,
tu paukščio sparnas,
tu giesmė žmoguj.
Praeina viskas,
rytas, dienos ir naktis,
tik nepraeisi Tu -
visatos paslaptis,
kol nenudrėks
žvaigždėto tavo rūbo
nebūtis,
kol tu gyvybė mūsų
ir mirtis.